„Nulaužti žiedai” (1919) yra režisieriaus D. W. Griffitho tragiškiausias, rimčiausias, poetiškiausias, sudėtingiausias ir melodramatiškiausias filmas, nustebinęs žiūrovus savo mažu mastu, trapumu ir jautrumu, ryškiai kontrastuojančiu su ankstesniais Griffitho epais.
Kino kritikas ir istorikas Richardas Schickelis netgi įvardija jo niūrų realizmą kaip įkvėpimą Pabstui, Stileriui, von Sternbergui ir vėliau, garso eroje atsiradusiam film noir žanrui.Filmo istorija iš dalies įkvėpė Federico Fellinio klasikinę dramą „Gatvė” (1954) su trimis panašiais veikėjais.
Griffithas nebuvo patenkintas galutiniu kūriniu ir montavimas užsitęsė keletą mėnesių. Griffithas sakė: „Negaliu į tą velniavą žiūrėti, ji labai mane slegia.”
Filmo peržiūros metu smurto prieš vaiką scenos rėmėjams sukėlė pasišlykštėjimą. Kaip pasakojo Lillian Gish, „Variety“ reporteris, pakviestas žiūrėti antrojo dublio, išbėgo iš salės vemti. Pasak jos, pačiam Griffithui buvo bloga režisuojant sceną spintoje.
Daugiausiai aptarinėjama „Nulaužtų žiedų” scena yra Lillian Gish suvaidinta scena spintoje. Joje Gish perteikia Liusės siaubą raitydamasi klaustrofobiškoje erdvėje it kankinamas gyvūnas, kuriam nėra kaip ištrūkti. Apie scenos spintoje filmavimą yra ne viena istorija. Richardas Schickelis rašo: „Ji yra verianti širdį, tačiau subtiliai kontroliuojama aktorės. Barthelmessas pasakoja, jog isteriją jai sukėlė Griffitho patyčios. Tačiau pati Gish teigia, kad kankinamo vaiko judesius ji suimprovizavo spontaniškai ir kad jai baigus, filmavimo aikštelėje tvyrojo tyla, kurią galiausiai nutraukė Griffithas sušukęs: „Viešpatie, kodėl neperspėjai, kad šitaip darysi?”
Šioje scenoje taip pat matomas nesuvokiamas Griffitho gebėjimas perteikti garso efektą vien tik vaizdu. Studijos prieigose Gish klyksmas pritraukė tokią minią, jog reikėjo laikyti žmones, kad neįeitų į vidų.
Per pirmuosius dvejus filmavimosi metus suvaidinusi daugiau kaip 25 trumpametražiuose ir pilnametražiuose filmuose, Lillian Gish tapo pirmo ryškumo žvaigžde ir „pirmąja nebyliojo ekrano ledi”.
76
