Ekscentrišku charakteriu garsėjančiam amerikiečių dailininkui Julianui Schnabeliui neegzistuoja įprastos biografinių dramų taisyklės. Jau pačioje pirmoje scenoje jis rodo iš 20 dienų užtrukusios komos būsenos bundančio žmogaus žvilgsnį į pasaulį. Visą pusvalandį lenkų operatoriaus Januszo Kaminskio kamera įsitaiso tiesiog likimo nuskriausto vyro galvoje, o pagrindinį vaidmenį atliekančio prancūzo Mathieu Almarico mes beveik nematome ir girdime tik jo balsą. Jo vardas Jeanas-Dominique Bauby. Jis yra populiaraus madų žurnalo "Elle" prancūziškosios versijos vyriausiasis redaktorius. Po netikėto insulto energingas ir guvus donžuanas atsigauna su itin retu "uždaryto viduje" sindromu. Visiškai paralyžuotas Jeanas-Do tampa įkalintas savo kūno skafandre ir gali judinti vien tik kairiąją akį, mirksinčią tarsi drugelis suplasnoja savo sparneliais.
Vienas mirksnis reiškia "taip", o du mirksniai - "ne". Toks bus tolesnio jo gyvenimo kodas. Bet laki vaizduotė, nepalaužiamas protas, specifinis humoro jausmas ir neblėstanti atmintis veikia visu pajėgumu. Unikali aplinkybė leido vyrui išmokti mirksėjimo viena akimi alfabeto ir perduoti artimiausiems žmonėms savo mintis bei pojūčius. Skausmingai ilgo proceso metu jis sugebėjo paraidžiui sudiktuoti biografinės knygos tekstą. Neįtikėtina kantrybe apsiginklavusios ligoninės seselės vieną po kitos garsiai skaitydavo raides, o Jeanui-Do išgirdus teisingą garsą belikdavo tik reikiamu momentu sumirksėti. Toks žygdarbis prilygsta aštuntajam pasaulio stebuklui, bet ši istorija yra tikra. Autobiografinis romanas pavadinimu "Skafandras ir drugelis" pasirodė prekyboje 1997-siais likus vos trims dienoms iki knygos autoriaus Jeano-Dominique Bauby mirties. Jam buvo tik 45-eri.
Režisierius Julianas Schnabelis ir scenaristas Ronaldas Harwoodas ("Pianistas", "Meilė choleros metu") sukūrė mažą kinematografišką stebuklą. Šis duetas fantastiškai gražiai išvertė į kino kalbą ir adaptavo tarptautinį bestselerį, kuris sujaudino ir sugraudino milijonus žmonių. Kultine prancūziška daina "La Mer" startuojantis ir finišuojantis filmas primena nepakartojamą sapną, kurį neįtikėtinai įdomu stebėti. Tai drąsus, magiškas, didžiai jaudinantis ir kvapą gniaužiantis kūrinys apie neišsipildžiusias svajones, gailestį dėl praeities klaidų, intymiausius prisiminimus, nerimstantį sąžinės balsą, neišsenkančią fantaziją ir haliucinacijas. Likus metams iki insulto priepuolio palikta žmona ateina prie jo lovos ir nepasididžiuoja versti pokalbius su naujaja meiluže. Pats Jeanas-Do kovoja su gailesčiu dėl negrįžtamai prarastų laimės akimirkų, jaučia nenumaldomą kaltę, kad nesugebėjo skirti daugiau laiko trejiems vaikams ir prisimena draugiškus santykius su viską greitai pamirštančiu tėvu.
2007-ųjų Kanų festivalio prizu už geriausią režisūrą apdovanotoje dramoje vaidina Europos kino garsenybių rinktinė, kurią sudaro prancūzas Mathieu Almaricas, kanadietė Marie-Josse Croze, prancūzė Emmanuelle Seigner, legendinis Maxas von Sydowas, Jeanas-Pierre'as Casselis. Optimistišką nuotaiką paryškina pianisto Paulo Cantelono melodijos ir meistrų Tomo Waitso, Nino Rota, Lou Reedo, Joe Stummerio, grupės "U2" muzika.
"Paskutinį kartą mačiau savo tėvą tą pačią savaitę, kai patyriau insulto priepuolį. Jis jautėsi nekaip, todėl praleidau naktį mažame bute netoli Tuileries sodo Paryžiuje. Anksti ryte atnešiau jam puodelį arbatos su pienu ir nusprendžiau nuskusti kelių dienų barzdą. Šis momentas amžiams įstrigo mano atmintyje. Daugiau neturėjome progos susitikti. Aš nebegaliu ištrūkti iš pajūrio kurorto, o jis jau nebesugeba nusileisti tais didingais laiptais su 92 metų amžiaus kojomis. Nuo šiol mes abu esame uždaryti: aš - savo karkase, o jis - ketvirtame aukšte esančiame bute" (Jeanas-Dominique Bauby).
6.7
86%
74
