“Skalvijos” kino centre nuo sausio 2 d. 19 val. pradedamas rodyti naujausias Arūno Matelio dokumentinis filmas “Prieš parskrendant į Žemę”.
2 d. – 15.00 val. ir 19.00 val., 3 – 6 d. – 17.30 val., 8 d. – 16.30 val., 13 d. – 17.00 val., 15 d. – 20.30 val., 18 d. – 19.30 val.
Naujausias Arūno Matelio dokumentinis filmas “Prieš parskrendant į Žemę” - tai lyriška ir asketiška esė apie vaikų ligoninę, joje gaunamas stiprybės ir meilės pamokas.
Šis filmas jau sužavėjo kinematografinę Europą iškovodamas pagrindinius prizus prestižiniuose Leipcigo ir Amsterdamo kino festivaliuose, Europos Kino Akademija jį nominavo “Europiniam Oskarui“ kaip geriausią metų dokumentinį filmą. Lietuvoje šiemet A. Mateliui suteikta Nacionalinė premija.
“Matelis nieko nereikalauja - tik pažvelgti už savo asmeninio pasaulio ribų. Filmas priverčia tai padaryti. Ir atitraukti žvilgsnio nuo tos šviesos jau neįmanoma. Ji akina, yra sunki, bet jaudina taip, kaip nejaudino ir nejaukė asmeninio pasaulio, ko gero, nė vienas pastarojo dešimtmečio lietuvių dokumentinis filmas." R.Paukštytė ("Literatūra ir menas")
“Prieš parskrendant į Žemę” pakeri formos paprastumu ir sukauptumu. “Prieš parskrendant į Žemę” yra visiškai apvalytas nuo bet kokio sentimentalumo. Tai nepaprastai skaidrus filmas. Skaidrus ir jo liūdesys, ir tragizmas, ir susitaikymas su amžinuoju sugrįžimu.“ Živilė Pipinytė (“7 Meno Dienos”)
“Vokietijos dienraščio “Die Tageszeitung” kino apžvalgininkas Detlefas Kuhlbrodtas Matelio filmą apie onkohematologinį vaikų skyrių vienoje Vilniaus ligoninių apibūdina kaip ramų, tačiau kinematografiškai pranokstantį visus kitus. Ypač jis buvo sužavėtas tuo, kaip lietuvių režisierius sugebėjo perteikti stulbinantį pagrindinio herojaus, sunkiai sergančio dvylikamečio berniuko, stoizmą, ne tik lydėdamas jį savo kamera, bet ir leisdamas vaikui pačiam filmuoti.
“Didžiausias filmo paradoksas – jame nėra jokios nevilties tik šviesa. Jei Rytų religijos moko mus būti Čia ir Dabar, tai tą patį be jokių Rytų filosofijų žmonės išgyvena Santariškių onkologinėje ligoninėje. Jie tiesiog ima džiaugtis kiekviena diena ir stengiasi per daug negalvoti apie rytdieną. O jei ir galvoja, tai tik pozityviai. Ir koks atsiranda artimo meilės pojūtis – to realiame gyvenime, būdami sveiki dažnai nepatiriame. Rojus pragare – taip būtų galima apibūdinti šį naująjį Arūno Matelio filmą…” (Vytautas V. Landsbergis).
7.6
60%
72
