Agnė Marcinkevičiūtė. Niekada nekūriau herojų...

Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė dokumentinio kino mėgėjams gerai žinoma iš filmų apie rašytoją Romualdą Granauską „Raudonu ant balto“, Jurgį Kunčiną „Prieš parskrendant į Žemę“ taip plačiai išgarsino Lietuvos vardą. Tai rodo, kad kinas yra puiki reklama. Nuo to laimi visi Lietuvos kino menininkai.

Dokumentikoje gerai yra platus kūrybinių paieškų laukas – jei čia nepasisekė, gali minimaliom sąnaudom pakeisti kryptį, vietoje prisitaikyti ir improvizuoti arba tiesiog pamatyti, ko dar trūksta. Vaidybiniame kine be gero scenarijaus nieko nebus. Jei scenarijus niekuo neypatingas, mano supratimu, nė nereikia kurti tokio filmo. Gaila, bet šiandien Lietuvoje pasirodo ne tiek jau mažai nebaigtų filmų, kuriuose pati istorija, dramaturgija yra nevykusi. Man keista, juk paskaitai scenarijų ir turėtų būti aišku – bus filmas ar ne ir koks jis bus. O jei scenarijus nevykęs – nereikia tikėtis, kad filmą išgelbės operatorius ar koks garsus aktorius. Jei nėra dramaturgijos – niekas filmo neišgelbės.

Savo kailiu esu patyrusi – jei neturi pinigų, negadink medžiagos. Ateis laikas ir pagal gerą medžiagą sukursi gerą filmą. O tai, kas jau padaryta – nebepataisysi.

Ar kuriant dokumentinį filmą Jūs nuo pat pradžių turite tam tikrą viziją, kaip viskas turėtų atrodyti, ar vis dėlto tai yra daugiau improvizacija – niekada nežinai, kur tave nuves pašnekovas?

Vizija visada yra. Kartais užtenka tam tikro leitmotyvo, kuris taptų filmo stuburu. Galų gale juk duodant paraišką turi pateikti ir dokumentinio filmo scenarijų. Kitaip šiandien Lietuvoje filmo nesukursi. Žinoma, nebent turėtum rimtų rėmėjų. Tačiau bet kuriuo atveju scenarijus yra būtinas, ir be jo vargu ar ką padarysi, juk turi žinoti, ką nori pasakyti. Šie dalykai yra numatomi iš anksto, tačiau pačiame kūrybos procese viskas įmanoma...

Kodėl kūrėte dokumentinius filmus būtent apie R. Granauską, J. Kunčiną, R. Vabalą? Kodėl pasirinkote būtent šiuos kūrėjus, kuo jie Jus patraukė?

Aš niekada nesirinkau. Paprastai turėdavau dvi galimybes – arba nekurti apskritai, arba kurti apie tai, ką man siūlo. Tiesa, kai kūriau filmą apie J. Kunčiną, turėjau du pasirinkimus – arba J. Kunčinas, arba Basanavičius. Tačiau tai ne mano pasirinkimai. Galbūt dar nesu ta režisierė, kuri gali rinktis pati.

Tačiau šie veikėjai anksčiau ar vėliau tampa artimi. Kitaip filmas neįmanomas. R. Granauskas, mano supratimu, gražiausiai ir iškalbingiausiai rašo apie Lietuvos kaimą, apie kaimiečio pačia tauriausia prasme pasaulėjautą. Todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prie jo prisiliesti.

J. Kunčinas yra kitoks rašytojas, tačiau jo kūryboje man artima tapo jo pasaulėvoka, ta atmosfera, kuri persmelkia jo knygas. Apskritai humoras yra viską palaikantis, nuo absurdo pasaulio gelbėjantis matmuo. Tuo jis tapo man ypač savas.

R. Vabalas – labai rimtas kūrėjas, turėjęs savitą ir subtilų humoro jausmą. Tai akivaizdu iš jo filmo „Marš, marš, tra-ta-ta“, tačiau jis liko visiškai nepastebėtas. Lietuviams, matyt, toks humoras nepriimtinas. Mes juokiamės iš visiškai nejuokingų dalykų ir nepastebime išties subtilaus humoro. Tačiau visi filmai po šio yra visiškai nejuokingi, sakyčiau, net kiek niūroki. Manyčiau, R. Vabalas po „Marš, marš, tra-ta-ta“ išsiugdė savivoką, kad kinas yra brangus, ir nėra čia ko juokauti – jei jau kuri filmą – tai darai rimtai ir apie svarbius dalykus.

Niekada nekūriau herojų, man įdomiau žmogus su autentiška patirtimi, savo trūkumais ir klystkeliais. Mano supratimu, net charakterio spragos dažniausiai yra jautrumo pasekmė.

Šiandien filmą žiūrovai daugiau suvokia kaip atsipūtimo galimybę po niūrios realybės, tai labiau žaidimas nei rimtas dalykas, todėl iš filmo tikimasi iliuzijų, specialiųjų efektų ir pramogos.

Kinas visų pirma gimė kaip atrakcija ir buvo manoma, kad tai tokia pramoga, lyg atrakcionas – ateini į salę, o į tave traukinys važiuoja... Manau, jog šio kino prado negalima pamiršti, tačiau būtina rimtus dalykus sujungti su pramoga. Geras filmas, mano supratimu, atitrūkimas nuo realybės, pabuvimas iliuzijoje, taip pat naujo patyrimas ir savišvieta. Šios dvi pastarosios žymės – ne mažiau svarbios filmo sudedamosios dalys. Tačiau pramoginės reikšmės jokiu būdu negalima atmesti.

Dokumentiniame kine, pasirinkus gerą asmenybę, išlieka ir pramoga, ir iliuzija, ir savišvieta, ir naujo patyrimas. Jei žiūrovas ima tapatintis su šiuo žmogumi, sutinka su jo mintimis – būtinai ką nors atranda sau. Pasaulis yra žmoguje, todėl režisieriui svarbiausia jį atskleisti. Man pačiai neretai nutinka taip, kad po tokio pašnekesio jaučiuosi paaugusi visa galva, pripildyta naujo patyrimo ir minčių. O dėl atrakcijų – dokumentiniame-portretiniame filme viskas turėtų būti sudėliota žaismingai, kad ir pats filmas turėtų tam tikrą logiką. Tai lyg kelias – paimi žmogų ir vedi jį tuo keliu, todėl privalai būti gidu, kuris sudomina žiūrovą, neužsižaidžia ties vienu, tik jam vienam žaviu objektu, o jei taip – parodo jį netikėtu aspektu, atskleidžia tai, ko žiūrovas nesitikėjo išvysti, pribloškia jį ir galų gale priverčia pamilti arba bent jau sudomina taip, kad žiūrovui iškyla klausimų.

Šiandien menininkui kūryba dažniausiai reikalinga tam, kad jis galėtų pasirodyti, iškeltų save ant podiumo ir leistų savimi grožėtis ar bjaurėtis – ne taip svarbu. Jūsų filmuose svarbiausia yra ne „aš“, o tas „kitas“. Jūsų čia lyg ir nelieka.

Esu gavusi tokią draugišką pastabą – įdomu būtų sužinoti, ką pati apie tai galvoji... Nežinau. Manau, kad neturiu ką pasakyti arba nenoriu. Kita vertus, neturiu tokių problemų, kurios mane mirtinai jaudintų, nes aš su jomis jau susitvarkiau. Gal kada bus įdomu parodyti, kaip tai padariau, tačiau tai labai sudėtinga. Iš pradžių reikia išmokti pasakyti A, B, C. Tačiau jei dabar sukurčiau filmą apie save, daugiau nebebūtų poreikio kurti kitus.

Neturiu skausmingų vizijų, susijusių su filmų kūrimu, nėra filmo, be kurio numirčiau, jei jo nepadaryčiau. Tačiau yra kūrinių, kuriuos, manau, būtų prasminga ir naudinga pavaizduoti kine. Tai ir noriu daryti. Turiu, žinoma, ir asmeninę paskatą – norėčiau gyventi tokioje visuomenėje, kurioje kinas, savišvieta, menas, artimas žmogus būtų įdomesni nei parduotuvės, internetas, žaidimai. Manau, mes turime vienas kitam pasakyti kur kas daugiau, nei tik kur pirkom butą, kur atostogaujam ar gyvenam, kokią paskolą ir kur pasiėmėm ir t.t. Laiko tiek nedaug, o mes kasdienybėje tiek daug jo iššvaistome niekams.

Mano galva, šiandien žmogui ypač svarbi vertybė yra bendravimas. Tai labai plati sąvoka, ji aprėpia ir visas kitas dorybes. Ir perkama lova, ir kasdienė duona – visa tai turi būti skirta bendravimui.

Ne viename Jūsų filme gan svarbią vietą užima Vilniaus vaizdai, vaikščiojimai po šiandien jau nykstantį miestą. Ar taip mėginate išsaugoti tai, kas dar gali būti išsaugota bent juostoje? Galų gale išsaugojimas tinka ne tik kalbant apie Vilnių, bet ir apie žmones, jų gyvenimus, kūrybą.

Gal po kokių penkiasdešimties metų, jei šie filmai išliks, juos irgi reikės paaiškinti, tačiau šiandien tai - paaiškinimas to, kas vyko anuomet. Atmintis – labai svarbus dalykas. R. Šerelytės viename romane yra tokia frazė – „Atmintis – mano namai“. Kad asmenybė būtų visavertė, turėtų savigarbos, sugebėtų normaliai elgtis, bendrauti, gyventi, visų pirma tokiam žmogui būtina trijų kartų atminimas. Mes to negavome, tik paskui staiga netikėtai atgavome. Kuriam laikui buvome ištikti amnezijos. Tačiau šiandien šiek tiek esame suluošinti – penkiasdešimt metų Lietuvos nebuvo ir vieną dieną staiga atsirado. Sykį kaime įbėgau į vieną duobę žaisti, tai mane greitai iš jos išgrūdo, nes tos duobės „nebuvo“ Vėliau paaiškėjo, kad toje duobėje anuomet slėpėsi partizanai. Žodžiu, trisdešimt metų po visų įvykių žmonės neigė tos duobės ir visko, kas buvo susiję su ja, egzistavimą.

Kol neišnagrinėsime, nesuvoksime sovietinės sistemos, nesudėsime sau svarbiausių akcentų, turėsime tarpą atmintyje, kurio niekaip negalėsime užpildyti. Tas laikas buvo svarbus šiandien suvokti, kas su mumis vyksta...

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt informacija