Algimantas Maceina. Odė Gailestingumui

„Yra tik viena problema Lietuvoje – trūksta Gailestingumo”.

Po naujausio savo dokumentinio filmo „Kad mano namai būtų pilni“ pristatymo lėtai rinkdamas žodžius taria režisierius Algimantas Maceina. Šį kartą juosta rodoma jau ne plačiajai auditorijai, o kino gurmanams ir kolegoms Kinematografininkų sąjungoje. Sunkiasvorė atmosfera, provokuojami kolegų klausimai ir asmeninis filmo temos išgyvenimas pabrėžia itin jautrią autoriaus poziciją. Vienareikšmiškai – tema iš giliausios širdies kertės.

Penkiasdešimt šešios minutės viltingo laiko – kadrų iš nuošalios bendruomenės, įsikūrusios Dzūkijos miškuose, Varėnos rajone, Panaros kaime, kur gyvena priklausomybių kamuojami žmonės. Bendruomenės įkūrėjo kunigo Valerijus Rudzinsko ir vienuolių dėka šie žmonės didelėmis pastangomis velkasi naują rūbą – susitaikymo su savimi ir Kūrėju maršką.

A.Maceina du mėnesius taip pat gyveno buvusioje sodyboje įsikūrusiame vienuolyne, bendruomenė padarė išimtį ir leido bendrakeleiviui režisieriui filmuoti uždarą vidaus gyvenimą.

Nesigilinant į juostos menines ypatybes, aiškiau iškyla žmogiškos. „Kad mano namai būtų pilni“ – žmogaus, nemokančio dainuoti, giesmė Dievui.

Visi jie, filmo herojai, – nemokėję gyventi, nemokėję prisitaikyti, nemokėję pažinti savęs. „Sakykite, ką blogo jie daro?” - pasakodamas, kaip besigydančių alkoholikų ir narkomanų bendruomenės vengia aplinkiniai, retoriškai klausia režisierius. Ši tema, be abejo, sukelia karštą diskusiją tarp žiūrovų, tačiau ir į tai nesigilinant keliaujame giliau – į A. Maceinos, kaip žmogaus, susitikimą su Dievu. Skurdi kalba, daug nutylėjimų ir tritaškių leidžia spręsti apie dar nelaimėtos vidinės kovos kartėlį. Tačiau pokalbyje daug vilties.

Pasikalbėkime apie Jūsų jausmą po juostos - be režisūrinių analizių, be recenzijų išvadų, žmogiškai.

Taip ir vaikštau su šia asmeninės atsakomybės nuostata po filmo premjeros, sulaukęs įvairių atsiliepimų. Kam nors galbūt užlipau ant nuospaudos, o kažkas pamatė, kad yra vieta, kur galima nuvažiuoti ir pradėti naują gyvenimą. Juk įprastuose reabilitacijos centruose viskas kainuoja, vienas mėnuo - nuo vieno iki dviejų tūkstančių litų, o tam, kad galėtum pradėti atsigauti, reikia dvylikos mėnesių...

Niekam ne paslaptis, kad ir Jums pačiam reikėtų tų dvylikos mėnesių?

Taip. Nenorėjau iš ten išeiti, neįveikiau savo problemos, per trumpas laikas. Tiesiog jaučiau pareigą kuo greičiau susukti filmą, sumontuoti jį ir paleisti į žmones. Bet žinai, svarbiausia, jog dabar jau žinau, kad bet kada galiu pabėgti iš šio pasaulio, bendrystė, kuri užsimezgė ten - jau nenumalš viduje.

Kaip suradote šią bendruomenę? Kaip ten atsidūrėte?

Draugas. Jis pažinojo juos, man pasiūlė, sako: važiuojam, pažiūrėsim. Ir pamačiau, kad artima man tai, reikalinga. Aš juk mirtingas, nuodėmingas, ribotas. Gal man Dievas ir leido sukurti šį filmą, nes pats turiu tokių problemų. Matėt koplyčią? Ten anksčiau buvo tvartas, vyrai viską patys tvarkosi... Jie visi neša savo kryžių, tik dabar jis kitoks - prasmingas.

Galima sakyti, šis filmas ir ši bendruomenė Jums - Dievo malonė?

Jaučiu, kad taip. Susidomėjimas didelis. Man svarbiausia, kad žmonės supranta, apie ką kalbama. Taip pat man buvo labai svarbu parodyti bendruomenę teisingai, kad žmonės nežiūrėtų į ją blogai.

Ar nesuviliojo vienuolystė?

Na, vienuolystė yra misija… O mano misija kol kas – kinas.

Apie ką svajojate dabar ?

Pastatyti filmą apie vieną Lietuvos baleto mohikaną Elegijų Bukaitį, kuris globoja našlaičius, net pas Joną Paulių II buvo nuvykęs dėl jų... Kad ir ką statyčiau, bus kalbama apie Gailestingumą, tik jau per kitą personažą. Man reikia gailestingumo, tau jo reikia, visiems…”

Pasidalykite atviriau, ką atradote toje brolijoje?

Ramybę, visišką dvasinę ramybę...

Kurios labai trūksta įprastame Jūsų gyvenime?

Ten paprasta, gera ir tikra. Čia prasideda įvairiausi trukdymai… Kas traukia žmones į šitą filmą? Daugelis žiūrovų gal net nesupranta, tai - malda. Matome besimeldžiančius žmones – jiems gera, mums sudėtinga tai suprasti. Žmonės pasąmoningai jaučia, ko jiems reikia, todėl šis filmas traukia… Maldos gali nesuprasti, nesuvokti, bet pats faktas toks - ji veikia.

Ar reikėjo peržengti slenkstį, kai filmo pradžioje pripažįstate, kad turite priklausomybę nuo alkoholio, kaip ir kiti filmo herojai?

Ne, sunku nebuvo. Šituo žingsniu norėjau atlikti išpažintį, parodyti, jog šiuo atveju nežaidžiu kino, o kalbu ir kuriu nuoširdžiai. Kad aš ne blefuoju, nesu paparacas „Pilnų namų” bendruomenėje, o lygiavertis jos narys… Aš važiavau išgyti, kaip ir jie. Filmo kūryba sutapo su mano poreikiu atkurti save iš naujo.

Noriu tiesaus atsakymo: kodėl Jūs ir jie ten atsidūrėte?

Nes mes nemokame mylėti savęs.

Koks momentas, Dievo prisilietimas liko širdyje iš tų dviejų mėnesių?

Gražiausia buvo, kai sėdėdavau ant mažos kėdutės ir skindavau ramunėles,(bendruomenė augina vaistažoles, - aut. past.) jaučiau tokią palaimą... Apeinu visą lauką, skinu ramunėles, ir man daugiau nieko nereikia. Palaima visiška, meditacija. Kalbuosi su Kažkuo, ramu širdy. O čia? Mieste? Visuomenėje? Ištisa kova: turi kovoti už save, už finansavimą, už išgyvenimą, nesibaigiančios pastangos. O ten - aš, dangus ir ramunėlės… Dar jaučiu, kad čia turiu sutvarkyti daugybę reikalų. O kas bus toliau? Galiu ir vėl atsirasti Dzūkijos miškuose, tos galimybės aš tikrai neatmetu. Lieka pabaigti čia buitinius formalumus, o tada - aš laisvas….

Kaip reagavo bendruomenė, kai nuvežėte parodyti jau sukurtą filmą?

Jie pasiskolino iš gretimo miestelio aparatūrą, žiūrėjo ir buvo laimingi.

Kas Jums yra Dievas?

Man viešint Zagorske, vienas vienuolis pasakė: Dievas yra ėjimas į Gėrį. Neturiu ką pridurti..

Apie tai ir norėjote sukurti filmą?

Taip.

Ko prašote savo maldoje?

Ramybės. Skaitydamas Šv. Faustinos dienoraštį kartoju kartu su ja: Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs...

Kalbino ir parengė Agnė Žemaitytė Bernardinai.lt informacija