Amerika – (ne)ribotų galimybių šalis?

Antroji Lars von Trier trilogijos „Amerika – neribotų galimybių šalis“ dalis „Manderlis“ galėjo būti nufilmuota net ir Alabamos plantacijose, tačiau tik keletas afro-amerikiečių būtų vaidinę šioje juostoje. Kinuose rodomoje juostoje devyni iš dvylikos juodaodžių aktorių yra britai.

„Mes mėginome dirbti su keliais amerikiečiais, kuriems šis filmas atrodė įdomus ir vertas dėmesio, tačiau daugelis jų atsisakė, atsižvelgę į tai, kokią galingą sprogstamąją medžiagą šis kūrinys turi Jungtinėse Amerikos valstijose", - teigė kultinis danų režisierius Lars von Trier – „tuo tarpu britų aktoriai buvo visiškai ramūs ir apie tai ypatingai nemąstė“.

Režisierius Lars von Trier drąsiai laikosi savo darbo stiliaus ir atsisako juodaodžius filmo herojus rodyti kaip šventuosius: „Apmaudu, jog šiais laikais „spalvotieji“ aktoriai gali vaidinti tik herojus. Jog neleidžiama būti tiesiog žmogiškiems".

Vienas iš trijų amerikiečių aktorių Danny Glover, nuo pat pradžių įsitraukęs į filmo kūrybos procesus, pripažino, jog jautėsi nepatogiai būdamas šiame kūrinyje, „kuriame viskas pasakojama iš „baltojo“ perspektyvos... vaizdai buvo labai sukrečiantys žvelgiant iš šios perspektyvos“. Paklaustas apie amerikietiškų filmų, nagrinėjančių vergystės temą, trūkumą D.Glover atsakė: "Tai būtų nepaprastas pasiekimas Amerikos kino industrijoje, jei ji viešintų vergystės problematiką, tačiau taip nėra. Žmonės bijo šios temos. Amerika nežino kur ribos, kuriose tai turėtų būti nagrinėjama“.

Abiejose Lars von Trier trilogijos dalyse randame Ameriką - neribotų galimybių šalį. “Dogvilyje” sutikta Greisė, tęsia kelionę atradimų pilnoje šalyje. Ji ir jos tėvas iš Kolorado atkeliauja į Alabamą, seną Manderlio plantanciją. Čia jie susiduria su pasibaisėtinai žiauria vergijos sistema. Negalėdama nieko nedaryti, Greisė nusprendžia kažką daryti. Tačiau viskas susidėsto ne pagal planą.

Akivaizdu, ir provokuoti mėgstantis režisierius Lars von Trier to neslepia, jog filmas “Manderlis” primena Jungtinių Amerikos valstijų politiką ir šalies prezidento G.Bush pastangas įvesti demokratiją Irake. Ir nors dėl baimės skristi lėktuvu pats Lars von Trier iki šiol nėra buvęs JAV, jis drąsiai ją kritikuoja, pabrėždamas, jog šiais laikais visi mes esame tampriai susiję su “amerikietišku” gyvenimu: “Danija yra įtakojama įvairių amerikietiškų blogybių, ir manau, kad G.Bush yra tikras šiknius, pridirbęs begalę kvailų dalykų. Amerika sėdi ant viso pasaulio ir todėl aš kursiu filmus apie tai. Galiu teigti, jog 60% patirtų gyvenime dalykų yra amerikietiški, taigi faktiškai aš esu amerikietis. Deja negaliu ten nuvykti ir balsuoti, negaliu kažką pakeisti, nes esu iš mažos šalies. Todėl belieka tik kurti filmus apie tai."

O tai Lars von Trier daro preciziškai, giliai ir aštriai. Todėl nekeista, jog daugelis amerkiečių kritikų pasipiktino režisieriaus drąsa kritikuoti JAV bei daugelis afro-amerikiečių aktorių atsisakė būti šios kino juostos dalimi. Simboliškai filme nuskamba juodaodžių herojų žodžiai “Amerika dar nepasiruošusi priimti mus laisvus”. Lieka klausimas, ar Amerika iš tikrųjų yra laisva ir demokratiška visiems gyventojams šalis, ar ji - neribotų galimybių šalis?

Geras kinas