Lietuvoje naujausio Šarūno Barto filmo „7 nematomi žmonės“ premjera įvyks lapkričio 4 d. Prancūzai, skirtingai nei lietuviai, šį filmą jau matė, mat šių metų pavasarį jis dalyvavo Kanų kino festivalio „Dvi režisierių savaitės“ programoje.
Ką apie „7 nematomus žmones“ mano prancūzų kino kritikai? Pateikiame ištraukas iš Olivier Seguret straipsnio „Sovietų griuvėsiai ir svaiguliai“ prancūzų laikraščio "Libération" gegužės 19 d. numeryje.
Kas yra ši šalis? Valstybė, tauta, žemė, tėvynė? Nieko panašaus, pagalvoji išeidamas iš "7 nematomų žmonių" – paskutiniojo bekalbio, melancholiško ir jausmingo lietuvio Šarūno Barto filmo. Kine, o ypač Barto visatoje, šalis yra asmeninė teritorija, kurios trasos nepaklūsta muitinės logikai ir ją peržengia. Tikroji Barto šalis nėra ta, kurioje jis šiandien gyvena – ta mažutė Lietuva, kurios pavaldinys jis oficialiai yra. Jo šalis lieka ta, kurioje jis gimė – milžiniška SSSR, kurios konfeti provincija buvo Lietuva.
Pabėgėliai, išgyvenusieji, asocialieji: dvylika personažų be genealogijos, gyvenantys už laiko ir teisės ribų. Panyrame į jausmus, o kartu ir į prastą alkoholį, storžieviškas glamones, pelėsiais atsiduodančias nuorūkas, išderintą muziką.
Viena iš didžiųjų šio kinematografininko iš prigimties, o toks ir yra Šarūnas Bartas, stiprybių yra jo kinematografinė praktika. Jis ne tik režisuoja, jis pats filmuoja ir tas labai asmeniškas kameros virpėjimas pradeda neišvengiamai pulsuoti ekrane. Rezultatas neturi atitikmens pasaulio šiuolaikinių autorių žemėlapyje. Aistringai įsimylėjęs kūnus, veidus ir žvilgsnius, į kuriuos savo kamerai jis leidžia prasiskverbti iki pat jų dieviškumo, Bartas, be abejo, yra vienas didžiausių moderniojo kino portretistų, tikras Rembrandtas; iš jo paveikslų, regis, ką tik ir pabėgo "7 nematomų žmonių" personažai.
86%
7.6
72
