Atmintis, kurios nėra archyve

Birželio 17, 18 d. „Skalvijos“ kino centre svečiuosis iš Izraelio kilęs palestiniečių kino režisierius Kamalas Aljafari. Bus rodomi du jo filmai: „Stogas“ (2006) ir „Atminties uostas“ (2009), kuriuos pats autorius ir pristatys.

Aljafario kūriniai yra sąlygoti politinių ir socialinių problemų bei klausimų, kuriuos išgyvena autorius, tačiau žiūrovui šios problemos nėra pateikiamos iliustratyviai, greičiau atvirkščiai, kino vaizdiniai Aljafario filmuose yra atviri ir leidžiantys kiekvienam išgyventi juos savaip.

„Tarp vaidybinio, dokumentinio ir eksperimentinio kino balansuojantys Aljafario filmai reflektuoja atminties manipuliacijų fenomeną ir jo įtaką kasdienei dabartinėje Izraelio teritorijoje gyvenančių Palestiniečių bendruomenių situacijai. Orientuodamiesi į kasdienę buitį Aljafario filmai neapsiima tiesioginės socialinės ar politinės kritikos vaidmens, tačiau eksperimentinės estetikos dėka su poetikos ir humoro prieskoniu perteikia palestiniečių gyvenimo dabartiniame Izraelyje paradoksus.

Kinematografinės atminties principu sukurtas filmas „Stogas“ gali būti pavadintas režisieriaus šeimos, gyvenančios Ramleh ir Jafos miestuose, portretu. Filmo pavadinimas primena režisieriaus šeimos namą, į kurį buvo įsikelta 1948 metais, tačiau namo statyba taip ir liko nebaigta, stogas liko neuždėtas. Filme tapomas šeimos portretas yra kintantis bei nuolat permastomas dabarties santikyje su prisiminimais. Apleistais kambariais lėtai judanti kamera, ilgais planais atveria slaptas atminties erdves, kurios kino dėka projektuojamos į ateitį. Lėtas filmo ritmas ir nematomos filmo erdvės pulsavimas žiūrovui perteikia kitokio gyvenimo laukimo būseną, kuri yra tapusi Izraelyje gyvenančių palestiniečių kasdienybės dalimi. Kasdienybės magiją atskleidžiama filmuojant Aljafario šeimos narius. Viename iš savo interviu režisierius yra užsiminęs, kad jo šeimos nariai jam yra nepamainomi aktoriai, nes tik jie priešais kamerą išlieka savimi, nelyginant Roberto Bressono modeliai, kurie yra priverčiami pamiršti vaidinti.

Vienas įdomiausių tokio Aljafario darbo su šeimos nariais pavyzdžių yra naujausias jo filmas „Atminties uostas“, nufilmuotas viename seniausių pasaulio miestų Jafoje, kuris po Izraelio valstybės įkūrimo 1950-aisiais tapo Tel Avivo dalimi, tačiau išliko vieną didžiausių palestiniečių bendruomenių turinčiu Izraelio miestu. Filme pasakojama istorija yra asmeniška ir kartu universali. Režisieriaus mamos šeima sužino, jog nepateikę oficialių dokumentų jie gali prarasti namus, kuriuose gyvena jau kelis dešimtmečius. Tėvui kreipusis į advokatą, pastarasis praneša, kad dokumentai nebeegzistuoja, tad belieka tik laukti kas nutiks nepaisant šeimos narių valios. Problemos sprendimas filme nėra akcentuojamas tiesiogiai . Sodri laukimo būsena persismelkia ne tik į kiekvieną personažų judesį, gestą bei jų ištariamą žodį, bet ir į aplinką kurioje gyvena filmo personažai. Apleisto Jafos rajono vaizdinys iliustruoja seniausio pasaulio miesto fragmentuotą dabartį.“ (Lukas Brašiškis)

Viename interviu Aljafari yra pasakęs, nykstantys praeities miesto ženklai, yra tarsi jo vaikystės liudininkai. Todėl užfiksuoti juos ir paversti estetiniu dokumentu, pasak Aljafario, yra jo, kaip kino kūrėjo misija. Cituojant režisierių, „santykis tarp personažų ir filmavimo vietos tampa vienu svarbiausių mano filmų akcentų. Tai objektyvu ir labai asmeniška, nes šie filmai yra apie mano vaikystės vietą ir apie tai kaip laikas mane nuo jos atskyrė. Žinau, kad daugelio pastatų realybėje labai greitai nebeliks, tad noriu juos išsaugoti bent savo filmuose“.