CINEMA.LT KINO APŽVALGA - 10 (123) savaitė

Sveiki, cinema.lt skaitytojai,

Jeigu šiandien liūdna – nueikite į kiną. Tai nėra vaistas nuo visų ligų, tai yra būdas užsimiršti. Atrodo, vis didėjantis kino centrų lankytojų skaičius visame pasaulyje rodo, kad net krizės laikotarpiu meno reikia. Tiesa, diskusija kas yra ir kas nėra menas visada lygi bet kokias žinias apie vieno ar kito meno kūrinio – filmo, spektaklio, dainos – populiarumą. Palikdami teisę apsispręsti ir pasirinkti Jums patiems, pateikiame tik kuklias rekomendacijas, kas šią savaitę kino teatruose galėtų būti verta Jūsų dėmesio. Besidžiaugdami kalendoriniu pavasariu ir skaičiuodami dienas iki kino mėgėjų pavasario (o gal ir visos vasaros) pranašu tampančio “Kino pavasario”, neturėtume pamiršti ir kitų kino švenčių. Ketvirtą kartą pavasarį sutinkantis tarptautinis moterų filmų festivalis “Šeršėliafam” (“Ieškokite moters”) kaip visada sugrįžta su specialia programa – šiemet tai prancūzų naujosios bangos režisierės Agnes Varda filmų retrospektyva -, plačia ir spalvinga moterų kino palete iš viso pasaulio, kur, kaip visada, ne paskutiniu smuiku groja Skandinavijos kūrėjai, ir moterišku dėmesiu vaikams. Tačiau festivalio vertė yra ne jo dėmesyje moterims, nes nei vienas kino kritikas dar nėra aiškiai nubrėžęs linijos tarp moteriško ir vyriško kino, tačiau unikalios progos pamatyti kiek kitokį kiną suteikime. Ketvirtajame “Šeršėliafam” nemažai filmų apie socialines problemas ir bandymus jas įveikti – apie draugystę ir šeimą, apie provinciją ir miestą. Temos, kurios rasime beveik visuose filmuose ir kartu temos, apie kurias ypač sunku kalbėti atsiribojus. Galbūt moterų kinas ir išsiskiria tuo, kad jaučiame jo kūrėjų ir pasakojamos istorijos santykį? Išskirti konkrečius festivalio filmus sunkoka, tačiau neabejotinai didelio dėmesio turėtų susilaukti dokumentinis filmas apie nužudytą žurnalistę Aną Politkovskaja “Ana – septyneri metai fronte”. Drąsi dokumentika gali būti suprasta kaip kirtis šiandienos Rusijai ir jos vadovams – ko, be abejonės, juostoje yra -, tačiau į jį galima žiūrėti kaip į paminklą asmenybei, drąsiai kovojusiai ne prieš kažką, o už žmogiškumą, pagarbą, teisybę ir laisvę. Anos Politkovskajos pavyzdys yra vertas atminties ir ta atmintis mus pasiekia filmo pavidalu. To praleisti ir pamiršti nevalia.

GALA kinas groja liūdesį: “Tokijo sonata” tikriausiai išgąsdins parodydama, kaip greitai žlunga likimai ir gyvenimai. Nepaguos net tai, kad bandysime save įtikinti žiūrintys tik filmą – per daug realybės randame istorijoje kaip krizės ištikta japonų šeima išgyvena negandas. Su muzika? Ir su suvokimu, kad viskas yra labai trapu. “Neišmanymo dienos” irgi kalbės apie žmogišką liūdesį, gal kiek kitaip, vakarietiškai, lengviau, bandant surasti optimizmą. Gal po tokių filmų norisi paklausti, kas yra mūsų pasaulis ir kur link jis eina? Kokią vietą jame užima žmogaus likimas, laimė, sėkmė ir troškimai?

Norintiems atsiriboti nuo realybės bent kelioms valandos – “Rašalo širdis” ir visos įmanomos vaizduotės išdaigos. Filmas apie knygas ir skaitymą gali tapti filmu apie pasaulį, kuriame vadovaujamasi vos ne bibliniais principais. Ir tai atrodo suprantama ir paprasta, tai net padeda nugalėti sunkumus. Mergaitės kelionė po knygų pasaulį kai kam primins animacinį filmą su McCoughly Calkin “Knygų valdovas”, kai kam – vaikystę su knygą. Belieka tikėtis, kad po šio smagaus filmo kažkas irgi atras savo knygas ir skaitymo malonumą, kuris visai gražiai dera su pomėgiu eiti į kiną.

“International” gali džiaugtis, kad atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – kada jei ne dabar istorija apie korumpuotus bankus, manipuliuojančius milijardais jiems patikėtų pinigų, sulauks didesnio dėmesio nei dabar, kai stebime finansinių milžinų žlugimą. Net ir suprantant, kad ne viskas taip paprasta kaip filme, negalime nesistebėti, kaip taikliai juostoje kuriami pasaulio galingųjų portretai, kuriuose vyrauja egoizmas ir apatija tam, kas atsitiks kitiems. Svarbu, kad jiems gerai. Tiesa, “International” yra filmas, o ne CNN reportažas, todėl finalas bus optimistiškesnis nei realybė. Meilė visada yra vilties spindulys sunkiu laikotarpiu.

Vis dar tęsiasi Lenkų kino savaitė. Vis dar galime atrasti tai, ką mūsų kaimynai vadina nacionaliniu kinu. Galime lyginti. Ir galime laukti.

Jei liūdna – nueikite į kiną.

www.cinema.lt informacija