CINEMA.LT KINO APŽVALGA - 25 (34) savaitė

Mieli cinema.lt lankytojai!  Pastaruoju metu daug kalbama, kad kinas, kaip menas, tampa vis labiau regioninis – aiškiai skiriasi europinis ir holivudinis stiliai, praraja didėja tarp komercinio kino, skirto masinei auditorijai, ir individualiosios kūrybos, dažnai prisiglaudžiantis po nekomercinio kino vėliava. Šiame diskurse ne paskutinę vietą užima ir lietuviško kino klausimas: ar tikrai išgyvename kūrybinį nuosmukį, ar reikia kalbėti apie du visiškai skirtingus lietuviško kino modelius – sovietinį ir šiuolaikinį, o gal verta išvesti juos jungiančią liniją? Atrodo, kad vienareikšmiškas atsakymas nėra įmanomas: lietuvių kūrėjai nėra “autsaideriai” – A.Matelio dokumentinio filmo “Prieš parskrendant į žemę” sėkmė ir pasaulinis įvertinimas parodė, kad galime kurti konkurencingą ir aktualų kiną. Jaunų kūrėjų darbai nebėra linksniuojami tik tėvynėje – jie daugiau ar mažiau sėkmingai pristatomi ir už Lietuvos ribų, sudomina užsienio žiūrovus, o tai verčia susimąstyti, kad Lietuvą kankinantis provincialumo kompleksas, kuris nuvertina ir sumenkina ir didžiausius pasiekimus, nė iš tolo neatspindi realios situacijos. Kitas svarbus diskusijų klausimas – Lietuvos kinas iki nepriklausomybės atgavimo. Tie filmai, kuriuos žiūrėdama išaugo ištisa karta (kuri vėliau pati primoji pakilo į kovą už nepriklausomybę), kurie vienaip ar kitaip formavo jos požiūrį į aplinkinį pasaulį, deja, yra beveik nežinomi jaunajai kartai. Dažnai girdimi prisiminimai apie “Tadą Blindą” ar “Velnio nuotaką” dažnam yra bereikšmiai, tačiau pastaruoju metu vis labiau jaučiamas senųjų lietuviškų filmų alkis, kurį šią savaitę malšinti bandys k/c Skalvija, pristatantis lietuviškų filmų retrospektyvą, todėl ši apžvalga skirta lietuviškam kinui. Režisierių Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus filmas “Jausmai” kritikų vadinamas gražiausiu lietuvišku filmu. Iš tiesų – tai vertas dėmesio meno kūrinys, kuriame laužomi jaunosios kartos santūriai vertinami tradicinio lietuviško kino stereotipai, daug dėmesio skiriama vidiniam personažų pasauliui atskleisti, tačiau pasirenkamos priemonės nemigdo ir neerzina. Pokario metų istorija stebina savo apolitiškumu – filmo kūrėjai dėmesį koncentruoja ties žmonių likimais, kurie egzistuoja savarankiškai nuo istorinių peripetijų. Du Lietuvos kino ir teatro grandai – aktoriai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis vaidina du brolius, kuriuos jungia ir skiria bendra praeitis. Filmo siužetas paprastas, iš pradžių primenantis muilo operą – du broliai, viena mergina (mylinti vieną, o gyvenanti su kitu), intrigomis ir šantažu pasiekti tik vienai pusei naudingi susitarimai nėra naujiena šių dienų žiūrovui. Vis dėlto neverta apsigauti – istorija tėra karkasas, kurį pripildo ir apipina įdomiausias filmo elementas – jausmai: meilė, neapykanta, pareiga, pavydas. Jie yra tos jėgos, kuriuos valdo žmones, verčia juos nusikalsti ar kovoti, parodo jų tikrąją vertę. Jaunas našlys Kasparas lieka vienas su dvynukais – artėjantis frontas ir baimė, kad gyvybiškai būtina išgyventi karvutė bus nusavinta verčia jį bėgti į kitą Kuršmarių krantą pas brolį Andrių, kuris gyvena su Agne, buvusia Kasparo mergina. Štai koks pagrindas plėtotis žmogiškiems jausmams – jų nupasakoti neįmanoma, reikia pamatyti. Kitas filmo aspektas, nemažiau vertas dėmesio ir pagarbos – netradicinis lietuviško kaimo vaizdavimas: filme “Jausmai” neišvysite rūsčios valstiečio šeimos, mediniu šaukštu kabliuojančios vakarienę iš bendro dubenio, ar etnografiškai tikslių XIX a. statytų sodybų fragmentų – erdvė ir aplinka minimalizmuotos, nedvelkia butaforiškumo, o naudojama tik kaip fonas, reikalingas atskleisti charakterius. Tiesa, gaivališki veikėjus slegiantys jausmai reikalauja aukų – Andrius už mėginimą pabėgti į Švediją ištremiamas į Sibirą – po daug metų grįžta pas brolį Kasparą, pas paaugusius dvynukus, kurie smalsiai stebi jau išblėsusiom jaunystės aistrom dvelkiančius brolius. Ir net jei nekreipsime dėmesio į anksčiau paminėtus filmo “Jausmai” privalumus, jį verta žiūrėti dėl nenusakomo jausmo, kuris kyla stebint tokių į mus nepanašių ano laikmečio žmonių gyvenimus, juos lyginant su savaisiais tik tam, kad nustebtume atradę daugiau panašumų, nei skirtumų. Verta paminėti ir puikią aktorių vaidybą, net pabrėžti jos modernumą. Galų gale užtikrinti, kad filmas”Jausmai” nenuvils – jį pažiūrėti verta, net būtina tiems, kurie priekaištauja, kad lietuviškas kinas negali prilygti europiniam ar holivudiniam. O šviesius vaikystės prisiminimus, vasaros žavesį, draugystės trapumą fiksuoja A.Žebriūno juosta “Paskutinė atostogų diena”. Daug apdovanojimų tuometinėje Sovietų Sąjungoje pelniusi, puikiai užsienyje įvertinta juosta - tai poetinė drama, kurioje atskleidžiamas vaiko pasaulis, kartu parodomi ir galimi gyvenimo kontrastai, kuriuos patiria filmo herojė Vika: romantika, trapumas, kurie žiauriai sunaikinami žiaurumu ir abejingumu. Juosta pasižymi subtilumu – žiūrovas niekada nėra tik stebėtojas, atrodo, kad jis žaidžia su mergaite pajūryje, patiria vyresnių berniukų patyčias, liūdi dėl draugo išdavystės. Juosta leidžia pasijusti vaikais tą akimirką, kada negrįžtamai žengiame į suaugusių pasaulį. Todėl “Paskutinė atostogų diena” yra simbolinis atsisveikinimas su vaikyste ir nerūpestingumu, lūžio, kaitos taškas, kuris dažnai lieka nepastebėtas, o šį karta lyg netyčia užfiksuotas nebylios kameros, lieka kaip gražus prisiminimas. Gražių vasaros dienų – dar tikrai ne paskutinių. Gražių jausmų – kad jie nepražudytų. Gero lietuviško kino!