Mieli cinema.lt lankytojai!
Kai 1895 liepos 10 dieną broliai Liumjerai pirmą kartą viešai pademonstravo aparato, vadinamo kinematografu, galimybes, XIX a. prancūzų visuomenė matytą vaizdą – pirmąjį oficialų kino seansą – prilygino iliuzijai, kurioje laikas, vieta ir erdvė įgauna kitokius matmenis. Šį atmintiną įvykį kiekvienais metais prisimena kino mėgėjai – daliai jų kinas iki šiol yra magiška iliuzija, triukas, geniali apgavystė, kuria nesižavėti nevalia. Nenuostabu, kad pastaruoju metu ypač populiari pasidarė iliuzija iliuzijoje, triukas triuke – šiai kategorijai priskiriami kaip niekad šią vasarą dažni fantastiniai filmai (nuo M.Bay “Oušeno dvyliktukas” nebeturėjo klasikinės istorijos ir tokios pat beprotiškos, todėl ir patrauklios užduoties kazino pasaulyje, todėl ir kritikai, ir žiūrovai juostą įvertino santūriai (kas leidžia Oušeno trilogijai priskirti vos ne klasikiniu tampantį dėsnį, kad antroji dalis dažnai kino teatrus pasiekia toli gražu ne pilnu pajėgumu ir šiek tiek skubotai). Taigi natūraliai kyla klausimas, kodėl režisierius S.Soderbergh, kuris po filmo “Narkotikų kelias” pelnytai laikomas vieni perspektyviausių šiandienos kūrėjų, dar kartą ėmėsi Oušeno istorijos? Vieną atsakymą rasti sunku. Iš praeities paimtas žanras nežiūrint kai kurių meninių nuklydimų neša komercinę sėkmę, šaradų ir triukų tipo filmų niša neužpildyta, aktoriai maloniai sutiko dirbti prie trečiosios dalies ir, svarbiausia, originaliosios kompanijos žvilgsnis dėl keršto tikslų vėl nukrypo į kazino pasaulį. Tai, kad žodis “kazino” sukelia dvejopas asociacijas, nėra atsitiktinumas: balansavimas tarp pralaimėjimo ir laimėjimo kazino yra įprastas dalykas, tačiau viltis arba avantiūrizmas į šias pinigų šventyklas traukia minias, dažnai nė neįtariančias, kad kazino pasaulyje egzistuoja savitos taisyklės. Matyt “Oušeno tryliktuke” įdomiausia ir yra žvilgtelti į kazino kulisus, susipažinti su taisyklėmis ir dėsniais, pagaliau smalsu stebėti lošimus, kuriuose statomos sumos siekia keliasdešimt tūkstančių ar net milijonų. Tai – triukas, iliuzija, miražas, tačiau kai jame pasirodė jau minėtas “didelis, nerealus, tačiau genialus planas”, kurį vykdo žavus aktorių kolektyvas, nenoromis tuo miražu patiki. Aišku, “Oušeno tryliktukas” nesukurtas tam, kad išsakytų idėjas, spręstu pasaulines problemas, gilintųsi į žmogiškų santykių vingius – remiantis rafinuotuoju septintuoju dešimtmečiu, ši juosta skirta linksminti ir stebinti, kitaip – įtraukti žiūrovą į iliuziją. Juk smagu bent jau vaizduotėje žarstytis milijonais.
Nuo liepos 13 dienos įvairiuose Lietuvos kino teatruose jau galima apsilankyti išankstiniuose filmo “Haris Poteris ir Fenikso Brolija” seansuose. Įspūdingi reklaminiai klipai, netrukus pasirodysianti paskutinė serijos knyga, dar vienas galimybė pasinerti į magišką pasaulį – visa tai minėta juostą padarė labiausiai laukiamu vasaros filmu – jį, kaip ir Hario Poterio fenomeną, plačiau apžvelgsiu kitos savaitės apžvalgoje.
Gerų kino įspūdžių stebint magiškas ir šelmiškas iliuzijas.
www.cinema.lt informacija
86%
7.6
72
