Sveiki, cinema.lt skaitytojai,
Lietuviška vasara dosniai dovanoja ir lietų ir saulę, kino industrija – vasaros filmus, kurie, pasiekę kino teatrus laukia nesulaukia žiūrovų įvertinimo. Iš tikrųjų, subjektyvus „patiko – nepatiko“ pastaruoju metu tampa beveik toks pats įtakingas kaip ir profesionalių kritikų pamąstymai apie naujo filmo meninę vertę. Todėl internetui lūžtant nuo daugybės komentarų apie tai, kaip vienas ar kitas filmas patenkino ar nuvylė žiūrovų lūkesčius, galimybė suprasti kuris filmas gali patikti jums ir tik jums sumažėja – kaip gi atsirinksi iš komentarų visumos tuos, kurie padės suprasti filmo privalumus ir trūkumus? Kad situacija netaptų dar paradoksalesnė ir einant į filmą būtų galima bent jau nujausti, ko tikėtis, rekomenduojame nepamiršti cinema.lt kino savaitės apžvalgos ir kartu leistis į naujų ir senų, bet tikrai vertų dėmesio filmų galeriją.
Kaip ir praeitą savaitę, šią tenka pradėti su Hariu Poteriu. Būtent ši juosta sulaukė ir griežtos kritikos strėlių, ir malonių komplimentų. Tiesos turi abi pusės: naujausioji, šeštoji sagos apie berniuką (jau ir paauglį) burtininką ir jo nuotykius dalis, pavadinta „Haris Poteris ir Netikras Princas“ prisiekusius knygų gerbėjus nemaloniai nustebino – ne tik išmestos, pakeistos, praleistos esminės scenos ar net charakteriai (tikint, kad nedidelis jų indelis šioje dalyje nė kiek neprisideda prie pagrindinės istorijos vystymo), bet ir prikurta naujų, visiškai su knyga nesutampančių scenų. Nors apie tam tikras variacijas filmo kūrėjai pranešė jau iš anksto, matyt niekas nesitikėjo, kad šeštojoje dalyje tiesiog dings esminės ir tolesniems nuotykiams itin svarbios detalės, tad nenuostabu, kad nemažai knygos gerbėjų tokios „skylėtos“ interpretacijos nenorėjo priimti, ypač kai jos reikėjo laukti tiek ilgai, o finaliniai akordai žadami ne ankščiau kaip 2009 metais (daugelis jau garsiai svarsto, ar tikrai verta laukti taip ilgai, kai knyga pasirodė jau prieš gerus du metus). Pridėjus ir tai, kad nuolatinė kritika vėl pateko ir ant Daniel Radcliffe galvos už sunkiai kuriamą paauglio Hario Poterio charakterį, gali susidaryti įspūdis, kad ilgai lauktas filmas daugiausiai nuvylė. Netiesa. Nors kritika dažniausiai pelnyta, o scenaristų sprendimai abejotini, naujausiame Hario Poterio filme gausu kitų dėmesio vertų dalykų: pirmiausia žavi kaip niekad žaisminga ir laisva atmosfera, kurioje sklando meilės kerai ir gimsta draugystės išbandymai. Tai žavu ir paprasta, net jei simpatijos išreiškiamos burtų ir kerų pagalbas, o ne mums įprastais metodais. Nors ir skirtumai ne tokie dideli – užtenka vieno gero vakarėlio, ir jo metu gimusi nauja porelė pradeda savo kelionę meilės arba išsiskyrimo link(išvysime abu variantus). Šiame meilės ir jaunystės šėlsme gražiai įsipaišo ir aktorių kolektyvas – nuo pačių jauniausių, iki senųjų komandos narių, su dideliu supratingumu ir švelnia užuojauta stebinčių kaip jaunieji Hogvarco auklėtiniai kankinasi negalėdami išreikšti savo tikrų jausmų. Didžiausia kančia kaip visada tenka Hariui, kuris meilės reikaluose kol kas yra užsirekomendavęs kaip gana nedrąsus ir iniciatyvos vengiantis jaunuolis, todėl tenka pasikliauti moterimis, kurios filme „Haris Poteris ir Netikras Princas“ groja pirmu smuiku. Visą tai žiūrėti smagu, nes akimirkomis galime pasijusti vis dar sėdintys mokyklos suole ar bandantys apgauti mokytojus. Ne visada pavyksta. Išskirtinio paminėjimo nusipelno beveik visi pagrindiniai veikėjai – neabejotiną komiko talentą turintis R. Grint (vaidinantis Ronaldą), E. Watson (Hermiona), T. Felton, sukūręs itin stiprų ir iš bendros meilės kamuojamų paauglių grupės išsiskiriantį Drako Smirdžiaus personažą, taip pat ir britų kino veteranai, sukūrę burtininkų mokytojų vaidmenis. Čia visi lenkia galvas prieš Sneipą – vienintelį sugebėjusį išlikti tikru dramos veikėju. Ir tai pažiūrėti verta. Tad nepaisant kelių silpnų vietų, „Haris Poteris ir Netikras Princas“ tikrai yra vienas iš smagiausių vasaros filmų, o išvyka į kiną taps maloniai praleistomis dviem valandom, nebent esate UŽKIETĖJĘS knygos fanas. Tada tikrai ne kas.
Pristatant kitą savaitės naujieną – „Bruno“ – tenka pradėti nuo visiems gerai žinomo „Borato“ (ką, beje, ir daro „Bruno“ kūrėjai, pristatydami naujausią savo kūrinį). Įaudrinęs viso pasaulio moralistus, prajuokinęs juodojo humoro mėgėjus, pagaliau sukėlęs galvos skausmą diplomatams (Kazachstanas itin jautriai sureagavo į tai, kad Boratas priskirtas jiems), „Boratas“ tapo pavyzdžiu filmo, kuris kuriamas be scenarijaus, balansuoja tarp dokumentikos ir šou, ir atskleidžia tam tikras visuomenės ydas. Receptas buvo toks pasisekęs, kad prireikė jį pakartoti su „Bruno“ – homoseksualu iš Austrijos, keliaujančiu po JAV ir susipažįstančiu su šios šalies kultūriniais ypatumais. Kartasi tai juokinga (smagu pasijuokti iš kitų kvailumo), kartais – šokiruojančiai erzinančiai kvaila. Visumoje „Bruno“ – dar vienas Boratas. Visomis prasmėmis. Bet tai ir yra įdomu.
Gražios savaitės su kinu.