CINEMA.LT KINO APŽVALGA - 33 (42) savaitė

Mieli cinema.lt lankytojai!

Galbūt pasaulis tikrai pradėjo suktis “kiek kitaip” po to, kai J. Albos filme “Fantastiškas ketvertas: Sidabrinio banglentininko sugrįžimas” suvaidinta fantastinė herojė Nematoma Moteris buvo išrinkta pačia seksualiausia iš visų komiksų veikėjų – mat stebėtinai reikšmingas kažkam pasirodė šis jaunos aktorės pasiekimas, tik dar geriau iliustruojantis keistą, mūsų amžių apėmusią maniją rinkti geriausius iš geriausių (o kartais – keisčiausius iš keisčiausių), klasifikuoti ar lyginti panašumų turinčius elementus, arba net iškilmingai, pompastiškai apdovanoti ir už svaiginančius pasiekimus, keliančius žmoniją į tobulumo aukštumas, ir už neįtikėtinas kvailystės ar nesėkmes, kurios, pasirodo, irgi yra ne mažiau nusipelniusios apdovanojimų. Taigi paveikti pasaulinės konkursų ir apdovanojimų manijos, šią kino apžvalgą skirsime keliems su šia ypatybe susijusiems filmams. Pirmoji juosta, puikiai paaiškinanti pasaulinį ar net galaktinį konkursų ir rinkimų bumo absurdą, yra nekomercinio kino kūrėjo Finn Taylor filmas “Darwino apdovanojimai”, kuris kiek vėlokai pasiekė Lietuvos kino teatrus, bet nuo to tikrai neprarado savo juoduoju humoru paremto žavesio ir pelnytos ironijos, nagrinėjant tokią opią mūsų dienomis mirties temą. Kiek komplikuotas filmo scenarijus remiasi jau daugiau nei dešimtmetį teikiamų apdovanojimų už kvailiausius įmanomus numirti būdus laureatų istorijomis, kurios, kad ir kokios absurdiškos ir neįtikėtinos būtų, priverčia žiūrovą pamąstyti apie du dalykus: pirmas – kaip gyventi šiame pavojingame pasaulyje, kur mirtis tyko ir iš gėrimų automato, ir garsios grupės koncerte, ir mašinoje; antra: kodėl šiame pavojingame pasaulyje atsiranda tokių, kurie vis dėlto sugeba numirti pačiais netikėčiausiais būdais, t.y. “Ar mes tikrai kilę iš beždžionės?”. Atsakymai šiame filme tikrai nepateikiami, nes kūrėjams įdomesnės pasirodė tos neįtikėtinos istorijos apie mirties artumą kasdienybėje. Verta pažymėti, jog toks filmas - satyra apie gyvenimo ir mirties santykį visai nedvelkia sentimentalius naftalininiu graudenimu apie trapų gyvenimą ir baisią nežinomybę – juosta kiek primena Michaelo Moor’o šmaikščius pasakojimus apie neįtikėtiną kasdienybę, pasakojimus, kurie stebina mus ir originaliomis mintimis, ir įdomiomis įžvalgomis. Finn Taylor renkasi ne amerikietišką temą ir neholivudinį pasakojimo stilių, kuris šiame nekomercinio kino formate atrodo labiau įtikinamas nei specialiaisiais efektais sukurti superherojai, be to, kad ir kaip kvaila, neįtikėtina ir keista būtų matyti juostoje rodomus atsitikimus, mintis, kad jie tėra žmonių “išmonės” vaisiai neapleidžia viso filmo metu, kai su “mirties medžiotojais” – draudimo agentais keliaujame Amerikos keliais ir vieškeliais. Trumpai tariant, į tokią gurmanišką kelionę rekomenduojama leistis tiems, kuriems žodžiai “netradicinis formatas ir istorija” reiškia daugiau nei diagnozę “neįdomus”. Kitas filmas, taip pat persmelktas varžybų dvasia, turėtų patikti visiems, išsiilgusiems tikrai juokingo, tikrai padoraus ir tikrai originalaus filmo. Prancūziškasis “La Troškinys” (rež. Brad Bird) ilgai lauktas animacinis (ir, aišku, trijų dimensijų) “Pixar” studijos darbas pasižymi jau senokai sutikto visų amžiaus kategorijų filmo savybėmis. Paprasta istorija apie savo kelio ieškančią žiurkę Remį, tradicijas ginančius jo artimuosius (irgi žiurkes), bei komplikuotą, intrigom intrigėlėm ir prancūziška meile persunktą žmogiškąjį pasaulį mus pasiekia puikiai išvirta ir patiekta “ant sidabrinės lėkštelės”. Brad Bird (nemažai prisidėjęs ir prie kultinių “Simpsonų” serialo gamybos) ir visa “Pixar” animatorių komanda (sukūrusi “Žaislų istorijas”, “Monstrus” ir “Žuviuką Nemo”) šį kartą atveria įstabų kulinarijos pasaulį (kuris, pasak žaviojo juostos vaiduoklio, legendinio virėjo Gusto, yra pasiekiamas kiekvienam), o kartu ir paliečia niekada nesenstančia savęs atradimo temą. Ar tai nuobodu, pritempta, netikra? Jokiu būdu! “La Troškinys” – gaivus oro gurkšnis, burnoj tirpstantis desertas, žavintis mus paprastumu ir šmaikštumu – galime keliauti šios juostos žiūrėti taip, kaip didysis blogintis kritikas Ego, tačiau greitai turėsime nuleisti rankas, stebėdami kaip virtuvėje darbuojasi talentingoji žiurkė. Tiesa, dar vienas didelis filmo privalumas – kaip niekad puikus lietuviškas įgarsinimas, kuris privers juoktis ir vaikus, ir suaugusius. Ypač norėtųsi paminėti aktoriaus Vytauto Šapranausko įgarsintą virtuvės šefą – po jo komentarų ir pastabų salėje sunku rasti nesijuokiantį žiūrovą. Na, o kiti filmo personažai ne mažiau spalvingi, įdomūs ir juokingi – tokių kino padangėje labai trūko. Kiek subtilesnio kino mėgėjams vertėtų pavarstyti kino centro Skalvija duris – daug žadanti aktorės Cate Blanchett amplua atskleidžianti programa, kurioje tokie kino istorijos šedevrai kaip Martin Scorsese “Aviatorius” ar Alejandro Gonzalez Inarritu “Babelis”. Šalia jau minėti, bet dėl to ne mažiau vertingi filmai “Repriza” (rež. Joachim Trier) ir “Monparnasas, 19” (rež. Jacques Becker). Todėl gerų kino filmų ir gerų pasirinkimų – nes tik gerai pasirinkę galėsime būti tikri, kad ateityje laukiantys geriausiųjų blogiausiųjų rinkimai ir apdovanojimai tikrai privers pasaulį suktis kiek kitaip.