CINEMA.LT KINO APŽVALGA - 36 (149) savaitė

Sveiki, cinema.lt skaitytojai,

Pirmoji rudens savaitė buvo šventiška ir šilta, tačiau rudeniški orai jau ne už klanų. Lyjant, pučiant šaltam vėjui ir trumpėjant dienoms kino teatruose jūsų laukia sausos ir šiltos salės, gera nuotaika ir vis naujos kino istorijos – vienos iš užjūrių, kitos – iš Lietuvos.

Štai pagaliau sulaukėme ilgai kurto G. Lukšo filmo „Duburys“, kuris dar nė nepasirodęs didžiuosiuose ekranuose sugebėjo sužavėti „Sidabrinių gervių“ – lietuviškųjų „Oskarų“ – komisiją ir buvo apdovanotas už aktorių vaidybą. Filmas – dar viena žvilgsnis atgal, į niūrius sovietmečio metus ir juose dingusius žmonių gyvenimus. Tokia ir turi būti filmo, sukurto pagal lietuvių literatūros klasiko r. Granausko romaną, nuotaika. Tačiau G. Lukšas atkuria ne tik slegiančią sovietmečio realybę (čia jam pavyko geriau nei G. Beinoriūtei), bet daug dėmesio skiria santykiams tarp žmonių, kurie, skirtingai nei sistema, nėra iš anksto pasmerkti. Greičiau jie yra sėkmingi tik tiek, kiek patys žmonės stengiasi, o pastangas lengvai sugriauna tradiciniai sovietmečio palydovai – alkoholis, oficialūs reikalavimai, sistemos vykdoma kontrolė. Vis dėlto „Duburys“ nuolatos balansuoja tarp iliustratyvios kasdienybės ir nemarios, įkvepiančios gamtos – ji ir gelbsti ir pražudo. Vertinti „Duburį“ tik lietuviško kino rėmuose neišeina – filmas daugeliu aspektu nustebina, jame beveik nėra erzinančio teatrališkumo, žavi puikus operatoriaus darbas. „Duburys“ Lietuvos kino teatruose pradės suktis jau nuo rugsėjo 4 dienos, bandydamas žiūrovus įtikinti, kad pasinerti į sovietmečio duburį verta.

Visą savaitę žiūrovus džiugino ir Q. Tarantino epas – kaip kitaip vadinti daugiau nei 2 valandas trunkantį filmą – „Negarbingi šunsnukiai“. Diskusijos, kam šis filmas skirtas, vis dar netyla: vieni teigia, kad jį žiūrėti gali tik ekscentriškojo Q. Tarantino gerbėjai, kiti – kad tai vienas iš nedaugelio režisierių filmų, skirtų plačiajai publikai. Iš tiesų, nors ir ilgas, filmas stengiasi viską paaiškinti – tam ir skirti kartais atrodo nesibaigiantys dialogai, kurie atskleidžia ne tik veikėjų charakterius ir motyvus, bet su humoru piešia Q. Tarantino karo interpretaciją. Karo baisumai, žydų persekiojimai, nacių grietinėlės puotos Tarantino juostoje netenka kraupumo, akis traukia spalvos ir charakteriai. „Negarbingi šunsnukiai“ – savotiška ir unikali istorijos interpretacija, tačiau iš jos mokytis istorijos egzaminui nepatartina. Karantino kuria savo karą, kuris primena amerikos indėnų kovas su užkariautojais baltaisiais – ir šioje kovoje abi pusės – ir žydai, ir naciai, turi savų ginklų ir savų priemonių. Elitinis žydų kovotojų būrys, dislokuotas nacių užnugaryje – kažkur Prancūzijoje – sėkmingai kovoja ir taip griauna mitą apie susitaikymą su likimu – jie kovos iki paskutinio kraujo lašo, ir tikrai nepralaimės. Tarantino nekreipia dėmesio ir į kitas istorijos tiesas – kaip ir kada baigėsi karas, kaip mirė Hitleris ir jo ministrai, pagaliau kaip vyko žydų persekiojimas. Galbūt šis fantastinis antrasis pasaulinis karas ir leido atsirasti vienam netikėčiausių kino istorijoje blogiukų – žydų medžiotojui Hansui Landai, kuris laikomas puikiu konkurentu praeitų metų blogiečiui Antonui iš „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Todėl net jei nesate Q. Tarantino stiliaus mėgėjai, filmas gali malonus, nors ir ilgokas siurprizas, primenantis, kad geri aktoriai ir charakteriai net ir absurdiškus dalykus padaro įdomiais.

Siaubo filmų mėgėjams pirmoji rudeninė dovana – „Galutinis tikslas 4“. Vienos paauglių kompanijos bėgimas nuo mirties, kuri siekia pasiimti visus iki vieno, užsitęsė ne vienerius metus, todėl net ir šios sagos kūrėjai suprato, kad verta įvesti naujų elementų. Aiškiaregių ir kelionių į ateitį laikais vienas iš naudingiausių patobulinimų – personažas, galintis matyti, kaip mirtis smogs kitą kartą. Todėl vos tik  pamačius kitą nelaimę nelieka nieko kito – tik bėgti ir tikėtis, kad mirtį pavyks apgauti. Filmas nėra baisus – tik šokiruojantis: tiek daug būdų mirti mes paprastai nežinome. Vis dėlto, juostoje pakaks ir veiksmo, ir gaudynių, i kraujo, todėl mėgstantys šiuos atributus filmą „Galutinis tikslas 4“ žiūrės su malonumu.

Kino centre skalija – pirmasis rudeninis festivalis „Tinklai“  - trumpos, bet smagių kelionės po visą pasaulį. Kasmetinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ turi ištikimų savo mėgėjų, bet niekada nevėlu jį atrasti. Privalumai – istorijos būna trumpos, todėl nenusibosta, per vieną peržiūra jų galima pamatyti net kelias, taip gerai susipažįstant su skirtingų valstybių kino kalba. „Tinklai“ laukia ir animacijos mėgėjų – jiems visada sukasi specialios animacijos programos.

Skalvijoje dar kartą išvysime ir „Deltą“ – visus kilusius klausimus atsakys filmo režisierius ir aktorė. Nepraleiskit.

Gražios savaitės su kinu.