CINEMA.LT KINO APŽVALGA - 37 (150) savaitė

Sveiki, cinema.lt skaitytojai,

Rudenėjant tenka atsisveikinti su smagia vasaros pramoga – kino seansais po atviru dangumi, kurių organizatoriai šiemet nepatingėjo ir žiūrovams pristatė itin retas programas (vien ko vertos lietuviško kino peržiūros Vilniuje) – ir vėl persikelti į kino sales. Ten – pirmieji gyvėjančio kino pasaulio pokyčiai: kino centre „Skalvija“ jau pasirodė pirmasis rudens festivalis „Tinklai“, nenumaldomai artėja „Scanorama“, o Kauno žiūrovų laukia „Kauno kino festivalis“. Atrodo, kad veiksmo filmuose, komedijose ir animacinėse juostose paskendęs kino teatrų repertuaras prisimena ir kitokio kino mėgėjus – jiems šie savaitę siūlomas rytų kino genijus Kim Ki-duk ir jo „Sapnas“.

Tai jau beveik tradicija, kad rudenį sulaukiame naujo Kim Ki-duko darbo ir vėl nuklystame į pasaulius, pakibusius tarp  tikrovės ir fantazijos, nuostabių kraštovaizdžių, sudėtingų charakterių ir dar sudėtingesnių žmonių tarpusavio santykių, kuriuos išspręsti gali tik besąlygiška ir mažina meilė. Todėl Kim Ki-duką nebaisu lyginti ir su Šekspyru – abu šie kūrėjai šlovina žmogiškumą ir kartu plečia jo suvokimo ribas. Kim Ki-duk šį kartą kviečia sapnuoti atsargiai – mitinis klausimas, ar sapnas yra tik vizija, o gal – nepaneigiama realybė, sugrįžta kaip visada įdomiame režisieriaus scenarijuje. Jauno vyro sapnai, gimę iš didelės meilės ir neapykantos, vienai merginai yra realybė – viską, kas yra susapnuota, ji vykdo savo gyvenime, vieną naktį net mirtinai suvažinėdama nepažįstamą žmogų. Kaip bendrauja gyvenime nepažįstami, bet keistai gyvenimo suvesti žmonės, koks yra sapnų ir realybės santykis – į šiuos klausimus bando atsakyti Kim Ki-duk ir jo „Sapnas“. Režisieriaus gerbėjam ši juosta bus  dar viena kūrėjo dovana, o su Kim Ki-duko kūryba nesusipažinusiems „Sapnas“ gali atverti paslaptingą rytų pasaulėjautos pasaulį. Žinoma, „Sapnas“ nėra didelė naujovė ir išlaiko visus tradicinius Kim Ki-duko bruožus, neparodydamas nieko naujo. Tačiau kartais seni geri dalykai veikia ne prasčiau nei nauji.

Po subtilių „Sapno“ kadrų „Bjauri tiesa“ gali atskleisti visą tiesą ne tik apie vyrus ir moteris, bet ir apie vakariečių meilės supratimą. Komedija „Bjauri tiesa“, kuri gali didžiuotis garso takeliu, kurį žino kiekvienas paauglys, vis dėlto skirtas visiems vienišiems vyrams ir moterims, kurie tiki, kad antrąją pusę galima susirasti tik suvokiant priešingos lyties filosofiją. Ir auksinės taisyklės „per vyro skrandį į širdį“ čia neužtenka. Gerard Butler kuriamas Maiklo personažas bandys įtikinti, kad vyro pasąmonę veikia daug sudėtingesnis moteriškų savybių rinkinys, todėl norint susižvejoti svajonių vaikiną reikia būti „bibliotekininke ir striptizo šokėja vienu metu“. Tokia „esmines tiesas“ aiškinanti komedija nėra naujovė kino pasaulyje – „Ko nori moterys“ kažkada sukėlė tikrą džiūgavimų bangą, kai vyrams bandė paaiškinti, kas iš tikrųjų žavi dailiosios lyties atstoves. Vyrai bando atsikirsti – „Bjauri tiesa“ su grubiais juokeliais ir kontraversiškais patarimais net gali įtikinti, kad tokio dalyko, kaip meilė nėra. Yra tik teisingi veiksmai, kurie veda į išrinktojo/išrinktosios lovą. O tada gal ir prie altoriaus. Žinoma, juostos kūrėjai finale palieka vietos romantikai - visos taisyklės nublanksta prieš keistą abipusį potraukį, tačiau smegenys po daugiau nei valandos „tiesos“ yra taip paveiktos, kad paskutinių romantinių akordų gali ir neužfiksuoti. „Bjauri tiesa“, nors ir nėra pats geriausias filmas, tačiau puikiai tiks tiems, kurie nori gerai ir daug pasijuokti – teriekia mėgti antro galo juokelius.

Juoktis kviečia ir Q. Tarantino su savo filmu "Negarbingi šunsnukiai".  Režisieriaus gerbėjai džiūgauja – Tarantino ir vėl sukūrė filmą, kuris abejingu nepalieka – ko verta vien jau originalus istorijos perrašymo būdas, kai Antras pasaulinis karas baigiasi visai kitaip nei skaitome istorijos vadovėliuose. Istorija, bent jau tikroji, Tarantino rūpi mažiausiai, vaidinais ir žiūrovams į ją nereikia kreipti dėmesio. Svarbiausia mėgautis neįtikėtinais dialogais, netikėtais charakteriais, Amerikos indėnų metodų taikymu II pasaulinio karo mūšiuose (žinoma, netikruose) ir kitais Tarantino vaizduotės išradimais, kurie dvi su puse valandos žiūrovus vers jaudintis, nervintis, žavėtis ir juoktis. Humoras – itin subtilus, todėl tolerancija žiūrint „Negarbingus šunsnukius“ – būtina.

Kino teatruose jau sukas ir „Duburys“ – naujausias lietuviškas filmas, naujas žvilgsnis į sovietmečio realybę. Pažiūrėkite.

Gražios savaitės su kinu.