Sveiki, cinema.lt lankytojai,
Lapkričio viduryje jau pradedame jausti Kalėdų nuotaiką – atrodo, kad prekybos centrus, iš karto po Vėlinių išdėliojusius Kalėdines prekes, vejasi ir kino teatrai – prasideda Kalėdinių filmų sezonas, kuris šiemet žada būti derlingesnis nei pernai. Galbūt prisimenate, kad vietoj gero Kalėdinio filmo visai šeimai teko žiūrėti suaugusiems skirtą komediją „Ketverios Kalėdos“. O daugiau? Daugiau – tradicinis repertuaras. Atrodo, šiemet šventes sutikti kvies ir naujoji „Kalėdų giesmė“, kur visiems puikiai žinoma Č. Dikenso istorija atgimsta su naujomis spalvomis ir formomis, ir animacinis patiems mažiausiems skirtas „Niko – kelias į žvaigždes“ – nuo šio filmo savaitės apžvagą ir pradėsime.
Tiems, kurie dar mena senosios animacijos filmukus, matyt nereikia pasakoti gražios istorijos apie elniuko Aiko kelionę per šiaurės sniegynus ieškant tėčio. Trumpame, vos 20 minučių filmuke atgijo ir šiaurės elnių banda, ir piktieji vilkai, ir danguje švytinti pašvaistė, o pasakos moralu žavėjosi ir vaikai ir suaugusieji. Į šiaurės elnius žvilgsnį pagaliau atkreipė ir jungtinė Skandinavijos kino kūrėjų grupė, sukūrusi naują Aiko versiją - simpatiškąjį elniuką Niko. Kad jo kelionė per sniegynus butų įdomesnė, nuspręsta, kad Niko keliauja surasti tėčio – Kalėdų senelio elnio -, kuris iš kitų savo giminaičių skiriasi tuo, kad gali skraidyti. O Niko tai nepavyksta – gal kojos per silpnos, o gal trūksta drąsos. To visada galima pasisemti keliaujant, todėl „Niko – kelias į žvaigždes“ yra tradicinis kelio filmas, kiek primenantis „Smaragdo miesto burtininko“ išmintį – viskas, ko ieškau, jau yra tavyje. Ir vis dėlto, šeimos su mažyliais gali ramiai eiti į šį filmą – personažai smagūs, vaizdai gražūs, ir net Kalėdų Senelis parodytas kiek kitaip, nei įprasta – be Holivudinių blizgučių ir isteriško juoko. Net nepajusite, kaip kartu su Niko patys leisitės į kelionę – per tamsią šiaurės naktį į stebuklingų būtybių pasaulį, kartais prisimindami kadaise matytą Aiko – gal jis yra vyresnysis Niko brolis?
Visiškai kitaip nuteikti turėtų naujausias katastrofų filmas „2012“ – Majų kalendoriuje išpranašauta pasaulio pabaiga ateina, ir ateina su dideliais trenksmais ir sprogimais. Filmas dar kartą „išranda“ civilizacijos žūtį, pretenduodamas tapti pačiu įspūdingiausiu vizualiniu griuvėsių rinkiniu. Ar filme lieka vietos žmonėms, o gal matysime tik griūvančius pastatus? Atrodo, katastrofos vaizdiniais yra svarbesni nei bet kokia siužetinė linija, bet juk filmas ir nesiruošia graudinti dialogais – svarbiausia vaizdas. Ir supratimas, kad žemė gali būti sunaikinta labai įvairiais būdais.
Tikro ir gero kino mėgėjams – „Scanorama“. Sunku išsirinkti filmą? Atlikite psichologų paruoštą testą! Nepasitikite jais? Nepatingėkite pasiskaityti apie filmus. Arba prisiminkite, kai kontraversiškai sutiko Kanų festivalio žiuri L. von Triero „Antikristą“ – režisieriaus nuomone geriausią jo filmą, o žiūrovų – skandalingiausią nesąmonę, koks netikėtas ir smagus kino kritikams pasirodė naujausias Ken Loach filmas “Belaukiant Eriko“ – istorija apie vidutinio amžiaus krizę visiškai nauju kampu -, kad turite galimybę pamatyti naujausias Baltijos kino kūrėjų darbus specialiose Lietuvos, Latvijos ir Estijos programose. Prisiminkite ir suprasite, kad šį savaitgalį jūsų laukia daug filmų, kurie ilgam įstrigs. Tik nepraleiskite!
Kino centre „Skalvija“ – muzikinis italų filmas „Voluptas dolendi. Caravaggio gestai“ – kino kelionė po italų menininko Caravaggio darbus. Ir nors filmas nemokamas, tai nereiškia, kad jo žiūrėti neverta. Tik turėkite kantrybės.
Kino teatruose vis dar sukasi „Rugpjūčio šventė“, „Šalti apkabinimai“, „Pasaulis yra didelis, o išsigelbėjimas slypi už kampo“ – filmai, kurie visada maloniai nustebins.
Gražios savaitės su kinu.
86%
7.6
72
