CINEMA.LT KINO APŽVALGA - 47 (209) savaitė

Sveiki, cinema.lt lankytojai,

Praeitą savaitę kino ekranuose sulaukėme naujo lietuviško filmo premjeros – režisieriaus Kristijono Vildžiūno drama “Kai apkabinsiu tave”, pirmiausiai pristatyti rinktinei publikai,  plačiajai publikai bus pristatyta po dviejų savaičių. Filmas drąsus – jo autoriai palieka lietuviškąjį sovietmečio kontekstą už nugaros, ir apie itin skaudžius pokario metus bando kalbėti iš pasaulinės perspektyvos. Todėl “Kai apkabinsiu tave” yra filmas apie šaltąjį karą, o ne pokarį, sovietmetį ir kitus lietuviškame kine mėgiamus simbolinius laikotarpius. Toks pasirinkimas – gana drąsus pareiškimas, kad užtenka darbuotis tik savo darže, pats laikas žiūrėti plačiau. Ir pažiūrėta. Žiūrint filmą nenoromis tenka prisiminti klasikinius Holivudo filmus apie padalintą Berlyną ir atskirtus žmones, apie sudėtingas belaisvių pasikeitimo operacijas, apie slaptus susirašinėjimus ir dar daug kitų dalykų, apie kuriuos vakaruose kino kūrėjai jau yra kalbėję. O Lietuvoje – ne, tad “Kai apkabinsiu tave” visų pirma yra naujas diskursas lietuviškame kontekste. Jis svarbus tuo, kad prisimenama ir kita Lietuvos istorijos dalis, istorija, sietina su emigrantais, karo pabėgėliais, vėliau įsikūrusiais už Atlanto ir vienaip ar kitaip palaikiusius ryšius su tėvyne. Vis dėlto, K. Vildžiūno nedomina visos istorinės peripetijos, jam svarbiau atskleisti vidinius nuo artimųjų atskirtų žmonių jausmus, rasti jų elgesio motyvaciją. Ar pavyksta? Atrodo, kad po filmo seanso visi jautėsi supratę, ką filmo autoriai norėjo pasakyti. Ar supras ir kiti? Belieka laukti premjeros ir žiūrovų įvertinimo.

Laukimas baigėsi Hario Poterio – “berniuko, kuris išgyveno” lordo Voldemorto ataką, augo jo nemylinčioje dėdės ir tetos šeimoje, ir sulaukęs dešimties metų sužinojo, kad yra burtininkas, gerbėjams. Kaip Hariui sekėsi burtininkų mokykloje, kokie nuolatiniai pavojai ir sąmokslai jo tykodavo kiekvienais metais, pagaliau kaip jis, nors ir pažymėtas išskirtiniu ženklu – mirtinio išpuolio paliktu randu, surado tikrus ir ištikimus draugus, beveik penkiolika metų skaitėme septyniose knygose. Paraleliai žiūrėjome ir tų knygų ekranizacijas, nuolatos diskutuodami, ar filmuose rodomos burtininkų pasaulis panašus į tą, kurį įsivaizduojam skaitydami. Pagaliau sulaukėme ir septintosios knygos  - “Haris Poteris ir mirties relikvijos” ekranizacijos, tiksliau, pirmosios jos dalies (filmo kūrėjai, norėdami kiek įmanoma tiksliau laikytis knygos, nusprendė, kad vieno filmo neužteks). Ką išvysime joje – vieša paslaptis: Haris ir jo draugai Ronas ir Hermiona palieka Hogvarcą - burtininkų mokyklą, ir leidžiasi į pavojingą ir kupiną nuotykių kelionę, ieškodami Mirties relikvijų. Jie turi daug draugų, tačiau niekuo negali pasikliauti – paslaptis, kurią jie žino, per daug pavojinga. O ant kulnų lipa visa blogųjų burtininkų – Mirties valgytojų – šutvė, medžiojanti Harį valdovo Voldemorto įsakymu. Nes visi žino, kad kol Haris gyvas, Voldemortas nesijaučia saugus. Žiūrėdami filmą negalime atsistebėti, koks spalvingas, paslaptingas ir įtaikus atrodo burtininkų pasaulis, tačiau kartais pasigendami knygos teikiamo malonumo sustoti ir dar kartą pasimėgauti patikusiomis vietomis – juosta tokia dinamiška, kad pradeda panašėti į veiksmo filmą. Be jokios abejonės, “Haris Poteris ir mirties relikvijos” skirtas ne tik vaikams – dėl niūrumo, subtilaus humoro ir sudėtingų, gyvybės ar mirties klausimo, temų filmą su malonumu turėtų žiūrėti ir suaugusieji – jie, beje, yra aktyviausi seansų lankytojai. Todėl siūlome negaišti ir nukeliauti kartu su Hariu Poteriu į pavojingą kelionę ieškant Mirties relikvijų. Nepasigailėsite.

Istorinių filmų mėgėjams - juosta “Agora”, kurią turėtų pasižiūrėti net ir moksleiviai, mat filme tiksliai atkurti po istorinėmis dulkėmis dingę kultūriniai objektai: graikų susirinkimų aikštė – agora, legendinė Aleksandrijos biblioteka, helenistinio miesto pastatai, Aleksandrijos gyventojų rūbai. Filmas įdomus dar ir tuo, kad nagrinėja kine gana apleistą temą – istorinį posūkį nuo pagonybės prie krikščionybės. Ketvirtame mūsų eros amžiuje vykęs istorinis lūžis nėra tik tuščia data – tai ilgos ir kruvinos kovos tarp dviejų tikėjimų kulminacija. Būtent šią kovą senosios Aleksandrijos gatvėse ir siūlo pasižiūrėti juostos “Agora” kūrėjai. Kad viskas nebūtų tik istorijos vadovėlio atpasakojimu, “Agoroje” dominuoja aiški meilės linija. Vertingiausia filmo dalis – Aleksandrijos miesto vaizdai. Žvilgsnis į dingusią senovę bent akies krašteliu.

Kino teatruose sukasi ir “Valgyk, melskis, mylėk” – filmas tiems, kurie ieško. Ar jums toks receptas tiks? Nepabandę nesužinosit. Bet geriausia – pamatyti.

Gražios savaitės su kinu.