Sveiki, cinema.lt lankytojai! Prieš savaitę apžvelgdamas moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“ jau užsiminiau apie Kiros Muratovos filmus. Šįkart vėl noriu grįžti prie šios autorės, nes jos mini retrospektyva, rengiama „Skalvijoje“, šią savaitę labiausiai traukia mano dėmesį. Ankstesnėje apžvalgoje pabrėžiau Muratovos dėmesį parastų žmonių kasdieniam gyvenimui, bjaurumo temos eksploatavimą, supriešinau režisierės braižą su tą pačią temą pamėgusiu P. Greenaway. Šį kartą norėčiau šiuos pastebėjimus labiau išplėtoti ir žvilgtelėti ne tik į jos filmų tematiką, bet ir į stilių. Paprastas, tiek fiziškai, tiek moraliai netobulas žmogus dažniausiai atsiduria Muratovos filmų centre. Tai įprasta sovietiniame kine, tiek oficialiajame, tiek alternatyvesniame, kaip ir daugumoje postsovietinių filmų. Tačiau Muratovos filmuose nėra kuriamos priešpriešos tarp normalumo ir nenormalumo, nenormalumas jos filmuose tampa savotiška norma. Autorė siekia, kad žiūrovas susilaikytų nuo personažų moralinio vertinimo, jie beveik visi yra ydingi, tačiau tame nėra jokio pasmerkimo. Estetiniai sprendimai dar labiau sustiprina šokiruojantį filmų poveikį. Kaip ir vėliau Larso von Triero sukurtu „Dogmos“ manifestu sekančių autorių darbuose, kamera nėra stabili, jos judėjimas trikdo ir erzina žiūrovą, filmuose gausu stambių planų, garsas ne visada sinchronizuojamas su vaizdu. Neįprastas garso panaudojimas kuria įtampą. Ankstyvuosiuose režisierės filmuose galime pastebėti ir naujosios bangos įtaką. Sekmadienį „Skalvijoje“ bus rodomas pirmasis Muratovos pilnametražis vaidybinis filmas „Trys istorijos“. Kaip galima suprasti iš filmo pavadinimo, jį sudaro trys atskiros istorijos, kurias jungia mirtis ir ciniškas, bet tuo pačiu metu negalintis atsiriboti ir likti abejingu žvilgsnis į šiuolaikinę visuomenę. Pirmoji istorija tai savotiška variacija Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ personažo Raskolnikovo tema: jaunuolis aplanko savo katilinėje dirbantį draugą ir prašo jį sudeginti moters, kurią ką tik nužudė, lavoną. Antroji istorija taip pat turi savo literatūrines šaknis ir nurodo į Šekspyro Ofeliją. Trečioji istorija yra trumpiausia iš visų ir žymi autorės posūkį i minimalizmą: maža mergaitė nunuodija ją prižiūrintį senelį. Visuose Muratovos filmuose galime pamatyti liūdesį, patiriamą dėl visuomenę kamuojančių problemų. Autorę dominančios problemos socialiai aktualios, tačiau savita kino raiška, perduodanti jausmą ir sulaikanti žiūrovą nuo sprendimo, tarsi pakylėja jas į egzistencinį lygmenį. Nors nesu didelis Muratovos gerbėjas ir jos filmai man dažnai atrodo kiek per daug pretenzingi ir einantys lengviausiu keliu, paremtu socialiai patiriamo skausmo tematikos plėtojimu, rekomenduoju pamatyti nors vieną iš retrospektyvoje rodomų filmų. Net jei autorės braižas gali nepatikti, negalima paneigti, jog tai unikalus autorinio kino pavyzdys.
Linas Jusionis
www.cinema.lt informacija
86%
7.4
72
