Sveiki, cinema.lt lankytojai! Neseniai pasidžiaugiau, kad „Skalvijos“ kino centras pradėjo rengti kino klasikos seansus ir Ozo kino salė nebėra vienintelė vieta Vilniuje, kurioje reguliariai galime pasižiūrėti ne tik naujus, tačiau dažnai kūrybingumo stokojančius filmus, bet ir filmus, kurie savo menine verte užsitikrino vietą kino istorijoje. Šią savaitę „Skalvijoje“ bus dar daugiau klasikos: visa savaitę bus rodomi Federico Fellinio filmai. Jau ne kartą esu užsiminęs apie Fellini, aprašęs kelis jo filmus. Tačiau ši kartą manau svarbiau ne aptarti atskirus filmus, o pristatyti patį menininką, aptarti jo kūrybos raidą. Manau, kad tai geriau nei atskirų filmų aprašai padės jums išsirinkti, kuriuos filmus pažiūrėti. Savo kelią kine Fellinis pradėjo su tokias režisieriais kaip Rosselinis ir Antonionis. Pirmasis Fellinio filmas buvo sukurtas pagal Antonionio scenarijų, o režisieriaus debiutas kine buvo pagalbinis darbas ir ne pirmo svarbumo vaidmuo Rosselinio filmuose. Savarankišką kelią jis pradėjo sukurdamas „Kelią“ („La Strada"). Pirmoji juosta buvo kiek panašesnė į brandaus laikotarpio filmus, nei į realistinio periodo darbus, kurie jį ir išgarsino. Bene pirmas plataus pripažinimo sulaukęs ir Oskaro statulėlę režisieriui pelnęs filmas buvo „Fotopadidinimą“ („Blow up“). Antonionio filmuose į pirmą vietą iškyla vaizdais kuriama nuotaika: tekstas ir pasakojimas lieka nuošalyje, personažų elgesys aiškiai nemotyvuojamas, tačiau ne dėl to, kad režisierius negalėtų to padaryti, o dėl to, kad motyvai atrodo per daug dirbtini, nustumiantys į šalį tai, kas svarbiausia – žmogaus būseną. Antonionio filmuose sąmoningai vengiama siužetinio aiškumo, užbaigtumo, ekrane matome objektyvų vaizdą, santykiai tarp objektų nėra apibrėžiami, nėra vienijančios struktūros, objektai ir įvykiai yra vienodai detaliai fiksuojami, nepabrėžiant tų, kurie gali turėti reikšmės loginei pasakojimo eigai, išskirtinumo. Žiūrovas paliekamas abejonėse, užuot gavęs užbaigtą ir įprasmintą istoriją, jam yra perteikiama tik nuotaika: svetimumas, neužtikrintumas, dvejonė... „Fotopadidinimas“ yra pirmasis režisieriaus filmas sukurtas užsienyje. Veiksmas vyksta Londone. Filmo centre – klestintis mados fotografas Tomas. Atrodytų jo gyvenime nieko netrūksta, bet jis jaučiasi svetimas, nori ištrūkti, bet nežino kur, ir nežino nuo ko pabėgti išties nori. Personažo jaučiama tuštuma ir yra filmo leitmotyvas. Kaip jau sakiau, Antonionis neužsiima atvira visuomenės kritika, šios jausenos priežastys atrodytų jo beveik nedomina, režisierius tik siekia perteikti specifinę jauseną. Filmo siužetas paremtas kriminaline istorija, į kuria jaunasis fotografas atsitiktinai įtraukiamas. Tačiau kriminalas pats savaime nėra svarbus, jis tėra tik priemonė palaikanti siužetą. Dėl to istorija net nėra pabaigiama. Atvira reikšmė yra vienas iš svarbiausių Antonionio kūrybos bruožų. Nors kritikai geriausiai vertina ankstyvąją Antonionio kūrybą, „Fotopadidinimas“ yra turbūt geriausiai žinomas režisieriaus filmas. Jo garso takelį sukūrė ir įgrojo džiazo legenda Herbie Hancockas, o vieną iš pagrindinių vaidmenų sukūrė tuo metu populiari Vanessa Redgrave. Gerų įspūdžių! Linas Jusionis
www.cinema.lt informacija
7.9
86
97%
