Sveiki, cinema.lt skaitytojai!
Švenčių laikotarpis kino teatrų padangėje atskleidžia dvi priešingas tendencijas: tai metas, kai žmonės atranda daugiau laisvo nuo darbo laiko, daugiau dėmesio skiria pramogoms, viena kurių, žinoma, yra kinas, tačiau švenčių metas nuo darbo atitraukia ir kino žmones, organizuojančius festivalius ir kitus renginius. Šią savaitę „Forum Cinemas Vingis“, beveik visad pirmasis pristatantis lietuvių žiūrovams stambesnių kino kompanijų ir jau spėjusių pagarsėti režisierių darbus, pakvies į Woodžio Alleno „Sandoras/Ida“. Kadangi visi filmai yra ganėtinai nauji ir ne per daug gerai žinomi, turiu prisipažinti, kad nėra tekę matyti nei vieno iš jų. Skandinavai pastaruoju metu kuria tikrai daug filmų, daug jaunų režisierių ateina į kiną, o įvairios su kultūros sklaida susijusios organizacijos puikiai pasirūpina, kad šie filmai būtų pastebėti pasaulyje. Tad nieko nuostabaus, kad mus pasiekia filmai, kurių iki tol dar neteko matyti. Tačiau, žvilgtelėjęs į atsiliepimus ir filmų aprašymus, daugiausiai tikiuosi iš „Nordkraft“ ir „Sandoras/Ida“. Abu jie žvelgia į paprastų, specifinių problemų neturinčių, tačiau nerandančių būdo save gyvenime įprasminti jaunuolių gyvenimą. Pirmajame filme centre atsiduria trys jaunuoliai, mėtomi polinkio į narkotikus, meilės ir noro rasti kažką artimo ir stabilaus chaotiškame pasaulyje. O antrasis filmas pasakoja apie du skirtingus jaunuolius: vienas jų - kaime prie Gioteborgo gyvenantis jaunuolis, dienas leidžiantis besimokydamas baleto ir aplinkinių pravardžiuojamas iškrypėliu, nes vis dar yra skaistus, antra – į Stokholmo naktinį gyvenimą pasinėrusi mergina. Jų gyvenimai skirtingi, tačiau abu jie vienodai jo nekenčia. Filmų temos nėra originalios, tačiau tai yra tos temos, kurias skandinavų režisieriai labai mėgsta ir su kuriomis jiems sekasi tvarkytis tikrai neprastai. „Skalvija“ rodys visiškai naujus, specifinės tematikos skandinavų darbus. Ozo kino salė pakvies į visai kitokį filmą - garsiausio švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelę“. Bergmanas garsėjo sugebėjimu gilintis į personažų psichologiją, taip pat mėgo simbolių naudojimą kine. Jo filmus galime laikyti klasikiniais intelektualaus autorinio kino pavyzdžiais. Tačiau bene didžiausios sėkmės sulaukęs režisieriaus filmas „Žemuogių pievelė“ išsiskiria būtent tuo, kad šiame filme mažiau simbolikos, psichologinės įtampos, nuotaika daug skaidresnė nei kituose Bergmano darbuose. Tai vienas iš ankstesnių režisieriaus darbų. Filmo centre - pagyvenęs profesorius Borgas, keliaujantis priimti jam suteiktą garbės daktaro laipsnį. Profesorius pasineria į prisiminimus, susitinka su senais pažįstamais, aplanko prisiminimus žadinančias vietas. Tai pagyvenusio žmogaus bandymas suvokti kas jis yra, permąstyti savo gyvenimą. Tai vienas iš reikšmingiausių filmų kino istorijoje. Gerų švenčių ir malonių įspūdžių kino salėse! Linas Jusionis
www.cinema.lt informacija
7.4
60%
72
