CINEMA.LT REKOMENDUOJA - 7 (16) savaitė

Sveiki, cinema.lt lankytojai!

Kelias pastarąsias savaites dėmesio vertų filmų ir kino renginių netrūko. Panašu, kad ši savaitė bus natūrali pertrauka. Nei vienas šią savaitę pasirodantis filmas nesukelia didesnio entuziazmo. Išskirti galima būtų nebent Ozo kino salėje rodomą jau legenda tapusį ir bene dažniausiai kine ar animacijoje cituojamą Stanley Kubricko „Plačiai užmerktos akys“ ir, žinoma, „Švytėjimas“, kurio rodymo Ozo kino salėje proga ir prisimenu šį kūrėją, - visa tai Kubricko filmai. Esu tikras, kad jums tikrai teko matyt ar bent daug girdėti apie šiuos filmus, nors galbūt niekada nesusimąstėte, jog tai vieno režisieriaus filmai. Tas pats žmogus sukūrė tokius skirtingus filmus kaip juodoji komedija apie šaltąjį karą „Dr. Strangelove“ ar visuomenės prievartą individo atžvilgiu kritikuojanti Anthony Burgesso knygos ekranizacija „Prisukamas apelsinas“ ir „Spartakas“. Sunku atrasti ir kitą tokį išskirtinį kūrėją, apie kurio asmenybę būtų žinoma taip mažai. Kubrickas beveik nesirodo viešumoje, neskraido lėktuvais, retai kada palieka savo ilgalaikę gyvenimo vietą Londoną, į kurį persikėlė norėdamas apriboti Holivudo studijų daromą įtaką jo filmams ir kur užsibuvo. Tai net leido gimti vienai keistai istorijai, kuri neseniai buvo ekranizuota: dėmesio stokojantis keistuolis Alanas Conway kelis metus prisistatinėdavo S. Kubricku ir sėkmingai sukosi visuomenės grietinėlės, nesuvokiančios, jog bendrauja su apsimetėliu, tarpe. Įdomus ir režisieriaus santykis su savo kūryba: jis kratėsi tokių kino istorija tapusių filmų kaip „Spartakas“ autorystės, kritiškai žiūrėjo į garsiąją „Lolitą“. Tikrasis Kubrickas, nepriklausomas Kubrickas tapo tik po jau minėtos komedijos „Dr. Strangelove“. Nuo tada jo kūryboje į pirmą vietą iškilo stilistiniai sprendimai, kino estetika, kandi kritika. Ankstesni filmai tebuvo tobula kino produkcija, kuri ribojo režisieriaus saviraišką. Išsilaisvinęs Kubrickas sukūrė klasikinius estetika paremtus autorinio kino pavyzdžius: „2001: kosminę odisėją“, „Prisukamą apelsiną“, „Švytėjimą“. „Švytėjimas“ kartu su „Egzorcistu“ dažnai įvardinami kaip geriausi visų laikų siaubo filmai. Iš lifto besiveržianti kraujo banga, kiek primenanti japonų kino estetiką, gaudynės apsnigtame labirinte ar iš apačios filmuojamas stambus išprotėjusio ir savo šeimą persekiojančio Jacko Nicholsono personažo veidas tapo klasikinėmis kino scenomis, kurias analizuoja kino studentai, o „Simpsonų“ kūrėjai cituoja ne viename epizode. Kubrickas kuria labai išraiškingus efektus, tačiau juos naudoja labai santūriai, veiksmas rutuliojasi pamažu, daug tylos, dialogai trumpi, kuriama ramios idilės būsena, tik retkarčiais pertraukiama galimos įtampos įsiliepsnojimo, kuris yra vis atidedamas. Režisierius puikiai manipuliuoja žiūrovu. Tai taip pat retas atvejis, kai gali pasakyti, jog kiekvieno pasirodančio aktoriaus vaidyba sužavi. Tai pasakytina ne tik apie pirmo ryškumo žvaigždes Jacką Nicholsoną ar Shelley Duvall, bet ir viešbučio tarnautojo vaidmenį atliekantį Scatmaną Crothersą, kurio pokalbis su vaiku, nors taip plačiai nežinomas, tačiau man yra tapęs viena įsimintiniausių scenų. „Švytėjimas“ yra tas filmas, kurį jūs greičiausiai jau esate matę, tačiau, jei to dar nepadarėte, tikrai turite jį pažiūrėti. Tad tokią ramią savaitę kaip ši tiesiog negalėjau jo neprisiminti.

Gerų įspūdžių! Linas Jusionis

www.cinema.lt informacija