Dainius Blynas. Apie kiną ir tikrovę

Ką tik pas mus pradėta rodyti juosta „9 dainos“ yra labai paprastas filmas. Daugybė stebėtinai atvirų meilės akto scenų kuria nuoširdumo įspūdį, skatina manyti, kad viskas, ką matai, ir yra filmo prasmė. Tai tiesiog meilės istorija, persmelkta šiuolaikiško metropolio anonimiškumo, liūdesio, artumo geismo, nenumaldomo sekso alkio, noro pramogauti ir baimės įsipareigoti. Jaunos poros romantiško įsimylėjimo istorija papasakojama greitai, roko koncerto scenos kaitaliojamos su gyvo įsimylėjimo svaigulio scenomis, kurios vėliau perauga į nuobodulio skatinamą seksualinį išdykavimą ir galiausiai liūdną išsiskyrimą. Meilė laikina, atrodytų, taria mums režisierius, aktoriai, visas filmas.

Visa tai taip ir yra. Filmo paprastumas nekuria mįslių. Jau nuo pirmųjų kadrų mums pranešama, kokį filmą žiūrėsime. Virš absoliučiai tuščio Antarktidos kraštovaizdžio skrendančio jaunuolio Mato mintys panirusios giliai prisiminimuose, kuriuose kūniško artumo su mergina, vardu Liza, akimirkos. Pora jau išsiskyrė, ir visas filmas - tai prisiminimas, kuriame Matas pabrėžtinai nebando ieškoti paaiškinimų ar priekabių, bet, atrodo, tik bando išgyventi prarastą artumą, kurio labai ilgisi.

Devynios filmo dainos – lyg devynios akimirkos, trumpos ir jausmingos. Pradžioje iki užsimiršimo kupinos meilės ir laimės, vėliau vis labiau aptemstančios, slegiamos nelaimingos pabaigos nuojautos. Režisieriaus, aktorių, montažo ir kameros meistriškumas kuriant poros meilės ir laimės įspūdį neabejotinas, tai - įspūdingiausias ir gražiausias filmo aspektas. Atrodo, kad pakaktų vien to, kad „Devynios dainos“ galėtų būti tiesiog vos ne gražiu, jausmingu klipu.

Matyt, čia reikėtų ir sustoti rašyti šį tekstą ir tiesiog paskatinti skaitančius aplankyti kino teatrą ir pažiūrėti „Devynias dainas“. Bet filmas, lengvai „įsėlinęs“ į jausmus, galiausiai prasibrauna ir minčių link bei skatina susimąstyti, kuo gi ypatinga ši juosta, kas joje taip sudomina, kas taip lengvai kuria nuoširdumo ir pasakojamos istorijos tikrumo įspūdį.

Juk galiausiai būtent tai labiausiai ir nustebina šiame filme. Atviras seksas, keistas originalus pasakojimo būdas, šaunūs aktoriai - visa tai pastebi nuo pirmųjų kadrų, bet atidžiau pagalvojus tai tik širma, už kurios nežinia kokiu būdu režisieriui pavyko apgyvendinti tikrą jausmą, tikrą istoriją. Tai daug labiau nuojauta nei išmąstyta išvada, nes, nepaisant tikro sekso, nepatiki, kad žiūri dokumentinius, o ne vaidybinius kadrus. Filmas tikrai vaidybinis, bet kartu atrodo labai tikras.

Matyt, bent užuominos į paslapties atskleidimą reikėtų ieškoti nepaprastai tiksliai sutvarkytoje filmo scenų kaitoje, kuri nė sekundei nesustabdo pasakojimo tempo, kuris nėra labai greitas, bet visada ant pačios ribos, atrodytų, lyg žingsneliu priekyje to, kas vyksta poros santykiuose. Nepaisant retrospektyvios filmo pradžios, tai nėra tiesiog atpasakojimas, bet kartu tai tikrai nėra intriguojantis žaidimas, varomas į priekį žiūrovo smalsumo ir klausimo, o kas gi toliau. Pasakojimas visada yra čia pat, šalia abiejų jaunuolių, jų meilės, jų žaidimų.

Galbūt tai tiesiog tobulas prisiminimas, kuris neaiškina, nepertvarko, o lyg dar kartą sugrįžta prie to paties ir dar kartą bando viską išgyventi, kad suprastų įvykių prasmę. Pasakojama prisimenant, bet prisiminimas nevirtęs pelėsiu, jis atrodo nepaliestas žudikiško žmogaus siekio pertvarkyti praeitį, kaip dabar atrodo patogiau.

Bet būtų dar įdomiau, jei suprastume, kad juk tikrąja žodžio prasme negalime čia kalbėti apie prisiminimo gyvumą, nes tai kinas, suvaidinta istorija. Todėl kyla noras tarti, kad tai filmo gyvumas arba, kitaip tariant, režisieriui stebuklingu būdu pavyko rodyti filmą ir pačiam pasislėpti, kartu uždengiant visą vaidybą, filmavimą, scenografiją ir visus kitus tikrovės kūrimo įrankius. Bet ši išvada banali, ji ne ką geresnė nei teksto pradžioje jau suformuluota mintis, kad filmas tiesiog yra toks, koks yra, jis paprastas, jausmingas, gyvas.

Nepraleiskite šio tikrai nepaprasto filmo. Tai nėra tiesiog labai geras ar vykęs filmas, kurio nepamatę, kažką praleisite kino istorijoje. Ne, „Devynios dainos“ visiškai keistu būdu paprasčiausiai priverčia užmiršti, kad žiūrite kiną. Kažin ar ne tai buvo ir yra didžiausia visų kino kūrėjų svajonė.

Bernardinai.lt