Dainius Blynas. Ar pastebėsime vaikus?

„Visi nepastebėti vaikai” - tai septynių trumpo metražo filmų rinkinys, kurį vienija bendra tema. Tai kino novelės apie skriaudžiamus vaikus, o bendras projekto tikslas - atkreipti dėmesį į šią skaudžią socialinę problemą. Daugelis filmų autorių - pirmo ryškumo režisieriai, Spike Lee, Emiras Kusturica, Ridley Scott ir kt. Filmai parodyti daugelyje kino festivalių, jų sukūrimą remia UNICEF ir JT Maisto programa. Trumpiau tariant, tai pirmo ryškumo socialinis projektas, kuriame menininkai stengiasi padėti. Šiuo atveju, vaikams.

Rašant tokio kūrinio recenziją, kinas yra tik dalis viso aprašymo lauko. Juk projektas susilaukė gan nemažo medijos dėmesio, režisieriai dirbo be honoraro, o filmais siekiama ne pralinksminti, ne išblaškyti, o atkreipti dėmesį į problemą. Bet jau čia galima sustoti ir paklausti, kokį santykį tarp menininko (kino režisieriaus) ir socialinės problemos šiuose kūriniuose mes galime pastebėti. Šis santykis tikrai nėra toks trivialus, kaip kad pateikiama daugumoje šio kino projekto aprašymų ir kurį pateikėme netgi ir šio teksto pradžioje. O būtent - padėti skriaudžiamiems vaikams. Paklauskime: kuo gi šie filmai padeda vaikams?

Pradžioje, žinoma, reikėtų trumpos įžangos, aprašančios filmų turinį. Nematę filmų, galite be baimės skaityti toliau, siužetą pateiksiu probėgšmais ir nesugadinsiu įspūdžio, jei nuspręsite pažiūrėti šiuos filmus. Visų jų siužetas stebėtinai panašus. Tai skurstančių, nusikalstančių, karo siaube pasimetusių vaikų istorijos. Kitaip tariant, tai gana iliustratyvūs (nors ir ne dokumentiniai) pasakojimai apie tai, kokių skriaudų patiria vaikai. Taip sukeliamas aštrus disonanso jausmas, tarp to, kokią „normalią” vaikystę mes įsivaizduojame ir kokius vaikų gyvenimus matome kino ekrane.

Tiesa, iliustratyvumas netampa deklaratyvumu. Reikia atiduoti pelnytą duoklę režisierių meistrystei, visi filmai savo siužetu ir kino vaizdu „nekliūva”, juos žiūrėti įdomu. Bet nepalieka jausmas, kad tokios „socialinės akcijos”, kuriomis menininkai stengiasi atkreipti dėmesį, duoda daug menkesnę naudą, nei paprastai yra manoma. Pagrindinė problema yra ta, kad sunku atsakyti, kuo gi ši akcija padeda tiems vargšams vaikams?

Medija tikrai „šurmuliuoja”, bet kokią vertę tai turi mūsų laikais, kai medija - tai srautas, kuris ne tiek praneša, kiek leidžia pamiršti. Daugiau pinigų JT programoms iš įvairių donorų? Greičiausiai tokio efekto sulaukiame, nors ir čia vis daugiau srities profesionalų kalba apie tai, kad pinigų lyg ir netrūksta. Trūksta efektyvesnių programų, geresnių specialistų ir, matyt, kai ko daugiau. Trūksta lyg ir kažkokio „esminio” postūmio, kuris padėtų pamatyti problemą naujomis akimis ir kartu atrasti galimą problemos sprendimo būdą.

Štai čia menininkai, kino režisieriai ir nuvilia labiausiai. Visi filmai tėra lyg ir ilgesnės socialinės reklamos, kuriose nauji siaubingi vaizdai, vaikai košmariškomis sąlygomis, bet visa tai mes jau matėme, o mūsų „kolegos” žiūrovai Vakarų Europos ir Amerikos kino teatruose matė dar dažniau. Sąmoningumo netrūksta, išeikite į Vilniaus Gedimino prospektą ir net čia greičiausiai pamatysite skurstantį vaiką, prašantį išmaldos. Ir tai bent jau bus nesuvaidintas vaizdas, o tikrovė.

Kiek paradoksalu, bet gavę „socialinį užsakymą” menininkai, matyt, pernelyg pareigingai ėmėsi užduoties. Arba gal net būtų galima pasakyti atvirkščiai, pernelyg atsainiai. Parodyti vagiančius Neapolio, San Paulo ir Serbijos vaikus tėra paprasčiausias būdas. Autentiškiau ir geriau būtų pabandyti apmąstyti problemą ir sukurti filmą, kuris ne tiek parodo, kiek, užkabindamas žiūrovo asmenybę, padeda suprasti, kad ši socialinė problema nėra tiesiog dar viena problema, kurią turėtų spręsti ministerija ar kokia nevyriausybinė organizacija.

Ypač kad ir tema buvo tam dėkinga. Juk kur vaikai, ten ir šeima, o kur šeima, ten ir visa mūsų visuomenė, mūsų gyvenimo būdas, mūsų vertybės ir požiūris vienas į kitą. Visi tie vaikai - tai sugriuvusių ar išžudytų šeimų vaikai. Vaikai, kuriais manipuliuoja suaugusieji arba kurie gyvena sąlygomis, kuriomis yra normalu automatu ginti savo teisę į gyvybę.

Kai kam galbūt pasirodys, kad šis tekstas apie socialinę problemą, o ne apie patį kiną. Bet tai ne visai taip. Pabandžiau įrodyti, kad tokie filmai, nors ir neabejotinai sukeliantys tam tikrų pozityvių efektų, vis dėlto gan yra atsiribojimas nuo problemos. Štai sukūrėme tuos filmus, ir viskas. Kas gi toliau?

Filmus vis dėlto rekomenduoju pažiūrėti. Nes toks požiūris į socialinį atsakingumą (mene ir versle) dominuoja. Jis nėra blogas, bet jis turi rimtų trūkumų. Žiūrėdami filmus atkreipkite dėmesį į bene filosofiškiausią ir įdomiausią rinkinio filmą, sukurtą dviejų režisierių Ridley ir Džordan Skot (Ridley Scott ir Jordant Scott). Jame keliama analogiška problema, kuri yra šio teksto centrinis klausimas. Karo veiksmų fotokorespondentas klausia savęs, kokia gi jo darbo prasmė; štai jo nuotrauka, kurioje vaikas, kuris po minutės buvo nužudytas. Nuotrauka vaiko neišgelbėjo, kokia gi tada viso to prasmė?

Atsakymas yra metaforiškas ir meniškas, ir tai maloniai konstrastuoja su kitų režisierių paradokumentiniu stiliumi. Fotografas grįžta į savo vaikystę ir, tarsi būdamas vaiku, papuola į karo zoną ir čia bando fotografuoti. Kino novelės „atsakymas” paprastas, bet priverčiantis susimąstyti. Karo zonoje gyvenančių vaikų tarpusavio ryšys, pagalba vienas kitam ir nieko nepaisanti draugystė atrodo greičiau moko mus, suaugusius. Šiuose sudaužytuose, kruvinuose išbadėjusių vaikų veiduose šypsenos ir žaismingumo daugiau nei visame mus supančiame pasaulyje.

Toks kiek patetiškas atsakymas, bet jis, atrodo, tikrai leidžia pažvelgti naujai. Galbūt ne daryti ką nors naujo, ar vienus ministrus pakeisti kitais, ar perskirstyti biudžetą, bet pažvelgti naujai. Tokia ir yra meno jėga.

Bernardinai.lt informacija