Praėjusį savaitgali Lietuvos kino padangę nušvietė du dėmesio verti filmai - vokiečių režisieriaus Oliverio Hirschbiegelo „Gladiatorius“. Bet, kita vertus, „Dangaus karalystė“ nėra vien tik istorinis veiksmo filmas, nes režisierius mėgina paaiškinti prieš beveik tūkstantį metų vykusius įvykius ir net juos susieti su šiandiene Izraelio ir Palestinos kova dėl Jeruzalės.
Pasakojimo centre - eilinis kaimo kalvis Balianas (Orlando Bloom), kuris atsiduria Jeruzalėje ir lemtingų aplinkybių verčiamas imasi riterio ir Jeruzalės gynėjo vaidmens. Balianas prarado savo šeimą ir kelionė į Jeruzalę – tai atgaila už nuodėmes, bet kartu ir naujos vilties paieškos. Bet tai ne piligrimo, o karžygio ir nuotykių ieškotojo kelionė. Baliano jausmai sutrikę, ir jis nežino, kaip gyventi toliau. Tai jį ir gena į Jeruzalę, o religinė kelionės prasmė pasirodo nebent Baliano bandyme „išsiaiškinti savyje“ visą naktį sėdint ant Golgotos kalno šlaito ir žiūrint į žvaigždes.
„Dangaus karalystėje“ religinė istorinės medžiagos prasmė ne tiek nureikšminama, kiek paverčiama asmenine Baliano (kartu ir kiekvieno žygio dalyvio) drama. Maža to, ši drama jau visai ne religinė ir juo labiau nekrikščioniška. Tai humanistiniame kontekste konstruojama istorija apie žmogų, ieškantį savo vietos, savo egzistencijos prasmės. Dievas čia „antraeilis herojus“. Iškalbingiausi čia vieni paskutinių filmo kadrų, kur Balianas palieka Jeruzalę, kaip didvyris, nes sugebėjo užtikrinti saugią Jeruzalės gynėjų krikščionių kelionę iš apgulto miesto. Paskutiniai jo žodžiai šventajam miestui yra „o Dievas tesižino“. Tai humanizmo pergalė prieš religinį fanatizmą.
Toks kryžiaus žygių išaiškinimas, žinoma, nestebina, bet įdomu stebėti, kaip filmas sunaikina pačią istorinę temą, kurios pagrindu yra kuriamas. Daugiau nei dvi filmo valandas stebėję krikščionių ir musulmonų kovas pabaigoje mes sužinome, jog visa tai tuščia, tai skaudus istorinis nesusipratimas. Sugrįžusį atgal į gimtąjį kaimą, Balianą aplanko Ričardas III, keliaujantis atgauti prarastosios Jeruzalės. Ankstesnysis Jeruzalės gynėjas pasitinka karalių ironiškai pareikšdamas, kad yra tik paprastas kaimo kalvis. Šalia rodoma ką tik pražydusi obelis byloja paprastumo ir žmogiškumo pranašumą prieš religines aistras.
Toks ir filmo moralas. „Dar ir šiandien, praėjus beveik tūkstančiui metų kovos dėl Jeruzalės nesiliauja“, filmo pabaigoje mums titrais praneša režisierius, taip nubrėždamas istorinę paralelę. Bet toks paprastas, kaip režisierius mano, ilgamečio konflikto paaiškinimas – tai savotiška Pyro pergalė. Juk redukuodamas kryžiaus žygius į kvailas žmogiškas aistras, režisierius sunaikina ir visą istorijos įtampą, kuri atrodo tokia svarbi kryžiaus žygiuose. Tad „Dangaus karalystė“ – tai lyg drakonas ryjantis savo uodegą, tik skirtingai nuo savo rytietiško atitikmens, filmui pavyksta parodyti, kas lieka, kai drakonui pavyksta suryti patį save.
Bernardinai.lt
7.4
60%
72
