Kinas dažnai vadinamas dirbtinę tikrovę kuriančiu menu. Nors tai tinka ne visiems filmams, bet formuluotę galime laikyti iš esmės teisinga. Juk kine dažniausiai ir bandoma parodyti tam tikrą tikrovės “gabalą”, jį atkuriant pasitelkus aktorius, dekoracijas, garsą, kostiumus. Visa tai yra dirbtina, kadangi nėra tikra, čia viso labo bandoma sukurti kuo realesnę tikrovės kopiją.
Kai kuriems kūrėjams tokia kino samprata gali atrodyti pražūtinga. Juk todėl žiūrovas nepakankamai “pasineria” į rodomą filmą ir nureikšminą režisieriaus darbą iki viso labo daugiau ar mažiau įdomios konstrukcijos. Geriausiu atveju įdomaus režisieriaus vaizduotės vaisiaus, blogesniu - nevykusios tikrovės imitacijos.
Bet panašu, kad Holivudo kino kūrėjams tokia problema išvis nė motais. Pradėję nuo nuostatos, kad Holivudas - tai “sapnų fabrikas”, tuometiniai kino režisieriai greičiau bandė sukurti naują, geresnę tikrovę. Kuriai net ir tikrovės vardas nelabai tinka, kadangi filmas neturėjo būti tikras. Jis turėjo būti įspūdingas, gražus, įdomus.
Jau beveik šimtmetį siekianti Holivudo istorija leido gerokai ištobulinti kino kūrimo techniką. Ir kaip jau ne kartą pažymėjo daugelis kino kritikų, Holivudas greičiau gamina, o ne kuria filmus. Viskas nuo komandos darbo iki scenarijaus “raidės” paklūsta tam tikroms taisyklėms ir viskam vadovauja “atsakingi asmenys”. Ir visa tai tam, kad būtų pagamintas kuo geresnis produktas.
Pas mus ką tik pradėtas rodyti “Poseidonas” - vienas geriausių nusakytų tendencijų pavyzdys. Filmas atrodo kaip “tobulo” siužeto ir vaido konstrukcija, kur kiekviena detalė turi savo vietą ir funkciją. Net aktorių vaidyba atrodo visiškai nespontaniška, visi tiesiog pasako ir padaro tai, ką privalo pasakyti ir padaryti.
Tai nebūtinai blogai, “Poseidonas” nėra prastas filmas. Tai greičiau ryškus Holivudo kino pavyzdys, kuriame filmas ypač aiškiai paverstas komerciniu produktu, siekiant sukurti tam tikrą vertę ir paskui ją parduoti rinkoje.
“Poseidonas” priklauso katastrofų filmų žanrui. Jame vaizduojama didelio jūrų lainerio katastrofa ir nedidelės grupelės žmonių bandymas išsigelbėti iš skęstančio laivo. Filmas nežaidžia slėpynių, trumpai parodęs nedidelę įžangą, režisierius iškart “užkuria katastrofos krosnį” ir toliau tik bėgtynės, sprogimai, daug vandens ir rimtų išbandymų.
Filmas tiksi kaip laikrodžio mechanizmas. Dialogai labai trumpi, bet konkretūs. Visi veikėjai - labai aiškūs tipažai. Jaunas, stiprus herojus, padedantis silpnesniems. Labiau patyręs ir su mažiau švaria sąžine vyrėlesnis vyras irgi “gelbėtojas”, kuris filmo pabaigoje “apsivalo”, paaukodamas savo gyvybę. Gėjus, vyresnio amžiaus vyras prieš pat katastrofą norėjęs nusižudyti dėl nelaimingos meilės, visos katastrofos metu jaučiasi kaip naujai gimęs, mat tragiški įvykiai parodė ankstesnių išgyvenimų tikrąją prasmę. Moterų vaidmenys - labiau antrame plane. Viena - motina su vaiku, kita - sužadėtinė, o trečia - kiek neaiškios santuokinės padėties ir, matyt, todėl gana greitai žūsta.
Bet reikia pripažinti, kad šiaip jau visi aktoriai ir jų herojai yra antrame plane, palyginti su vaizduojama laivo destrukcija ir vandens stichijos šėlsmu. Čia irgi viskas kaip laikrodžio mechanizme. Tiksliai išdėlioti sprogimai ir krizinės situacijos. Jos ne tik įdomios, bet ir puikiai išnaudojamas sustiprinant teigiamų herojų teigiamas savybės ir pabrėžiant jų antipodų neigiamas savybes. Be to, vis sunkesni išbandymai, tenkantys saujelei besigelbstinčiųjų, kuria filmo įtampą ir neleidžia nuobodžiauti.
Įdomu, kad noras tiksliai kontroliuoti filmo daromą įspūdį, savotiškai “nuspalvina” tiek filmo istorijos herojus, tiek visą siužetą. Jis tampa perdėm racionalizuotas. Veikėjų poelgių motyvai visada labai aiškiai išsakomi ir net sudėtingiausiose situacijose žiūrovui kuo greičiau stengiamasi aiškiai parodyti, kas čia vyksta ir kaip į situaciją reaguoja herojai.
Holivudas mėgsta aiškumą. Tai ne tiek amerikiečių mentaliteto ar kultūros bruožas, kaip niekinamai mėgsta pabrėžti eurofilai, bet greičiau verslo logikos diktuojamas dalykas. Skiriant filmo gamybai didžiulis pinigus, tampa būtina gan tiksliai numatyti, koks bus filmas, kokie bus jo konkurentai ir kiek pinigų kino teatrų kasose jis sugebės surinkti. Tokio mąstymo produktas ir yra “Poseidonas”, filmas, kuriame kūrybos, kaip spontaniškumo ir paslapties atvėrimo nėra nė kvapo.
Bernardinai.lt informacija
6.6
72
86%
