Pastarąjį pusmetį Lietuvoje galime stebėti tikrą naujo lietuviško kino bumą. Viena po kitos rodomos Lietuvos režisierių kino filmų premjeros. Dažniausiai tai pripažintų ir seniai kuriančių režisierių kūriniai. Neseniai matėme Algimanto Puipos “Diringas” būtų vadinti Lietuvos reklamos pasaulio satyra. Tai pasaulis „iš tuščio į kiaurą pilstančių“ žmonių, kurie profesinį nemokšiškumą kompensuoja įvaizdžiu - ryškiais rūbais ir gražiais automobilių modeliais. Diringo reklamos ženklo tuštumas susijęs su reklamos agentūrų darbuotojų profesiniu diletantizmu. Visi reklamos “profesionalai” čia vaizduojami kaip nemokšos ir tuščiakalbiai. Režisierius dažniausiai bailiai įbedęs žvilgsnį į monitorių, kūrybos direktorius daug kalba ir ištisai vartoja tarptautinius žodžius, bet jie nesiklosto į prasmingus sakinius. Reklamos agentūrai vadovauja direktorius, kuris kumščiu ir rusčiu žvilgsniu bando valdyti savo darbuotojus ir visiškai nesigilina į pačio reklamos gamybos turinį. Jam svarbiausia, kad būtų sumokėti pinigai.
„Diringo“ scenarijaus pagrindas - komiškų situacijų rinkinys. Filmo pradžioje parodžius istorijos užuomazgą, toliau viena po kitos rodomos scenos, kurios paimtos atskirai yra gana juokingos. Bet filmo visumos atžvilgiu daugelis situacijų nėra reikšmingos, neplėtoja siužeto, neatskleidžia herojų portretų. Todėl “Diringas” dažnai primena situacijų komediją, skirtą televizijai. Šiuo požiūriu filmas daro neblogą įspūdį.
Daug sunkiau pavyksta filme realizuoti socialinės kritikos tikslus. O sprendžiant iš oficialios informacijos apie filmą tokių ketinimų režisierius Ignas Miškinis turėjo. Atrodo, kad norėta kritikuoti įvaizdžio galią Lietuvos visuomenėje, pasakant, kad ši galia nėra pagrįsta, įvaizdis dažnai tuščias, ir jo funkcija - paslėpti žmonių diletantizmą, kvailumą, niekšybes ir net vidinę tuštumą. Vis dėlto tokie gana ambicingi tikslai yra menkai realizuoti. Taip galima interpretuoti filmą, bet tai būtų labiau afišuojama prasmė, kuri nėra išvystyta išsamiau.
“Diringas“ įtikinamesnis, kai kritikuoja ne bendras visuomenines tendencijas, o konkrečius Lietuvos visuomenės reiškinius. Filmą galima suprasti kaip Lietuvos reklamos pasaulį išjuokiančią satyrą. Čia išties kritika gana svari, pateikti įvairūs jos aspektai, kurie neatrodo trivialūs. Nors, kita vertus, kyla klausimas, kiek ši kritika bus suprantama pašaliečiui, tiesiogiai nesusidūrusiam su reklamos gamybos proceso ypatybėmis. Nes kažin ar Miškinis nori pasakyti, kad reklama visada yra tokia tuščia, jis veikiau nurodo, kaip reklamos nederėtų kurti. Bet tai jau daugiau vieno „profesinio cecho“ atstovų vidinės diskusijos tema, kuri sunkiai suprantama plačiajai visuomenei.
I. Miškinis ir jo filmas „Diringas“ įdomus kaip pramoginio kino pavyzdys. režisierius noriai imasi šio žanro, kviečia bendradarbiauti žymius Lietuvos muzikantus, pats nevengia save ir savo filmus apgaubti „žvaigždiškumo“ skraiste. O ir filmuojama daugiausia didžiausiame Lietuvos mieste - Vilniuje, jo baruose, kazino, diskotekose, galėtume sakyti – savotiškose „žvaigždžių buveinėse“. Trumpiau tariant, Miškinis yra ne tik pramoginio kino kūrėjas, bet ir pats savo asmeniu bei įvaizdžiu atstovauja pamoginiam kinui.
I. Miškiniui gali pavykti tapti tokia kino įžymybe, nes konkurentų nelabai matyti. Kita vertus, būtina pažymėti, kad “Diringas” vis dėlto gana tuščias savo turiniu filmas. I. Miškinis, kritikuodamas reklamos pasaulį, deramai nepasirūpino savo pozicijos pagrįstumu. Todėl režisieriaus kritiką galima apsukti ir nukreipti į patį „Diringą“. Toks, sakytume, intelektualinis filmo trūkumas kenkia ir jo pramoginei funkcijai, nes žiūrovas verčiamas būti kaip tas reklamos užsakovas, kuriam bandoma parduoti tuščią įvaizdį.
Bet dera pabrėžti, kad I. Miškinis gan lengvai užėmė savo vietą Lietuvos kino padangėje. Todėl būtina įvertinti režisieriaus ir jo kūrybinės grupės pastangas, kurios nenuėjo veltui. Dabar jau drąsiai galime teigti, kad turime naujų lietuviškų pramoginių ir jaunimui skirtų filmų. Dar svarbiau, jog turime tokio kino kūrėjų, iš kurių su nekantrumu lauksime naujų filmų. Kartu reikia viltis, kad kimbame čia ne ant „tuščio jauko“.
Bernardinai.lt
7.4
60%
72
