Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad sukurti biografinį filmą yra paprasčiau, nei ekranizuoti išgalvotą istoriją. Juk kuriant filmą pagal tikro gyvenimo istoriją, režisieriaus užduotis supaprastėja iki ekranizacijos, kuri suprantama kaip tikrovės perkėlimas į ekraną: biografija yra tikra, viena, ir jos pakeisti neįmanoma. Filmas tada tampa savotiška gyvenimo dekoracija, o filmo kūrėjų užduotis susiaurėja iki tinkamos scenos parengimo.
Kartu tokia, galima sakyti, realistinė biografinio filmo vizija šiek tiek kertasi su tikslu, kuris dažniausiai keliamas šio žanro filmams. Juk dauguma biografinių filmų yra didingų, herojiškų žmonių gyvenimo istorijos. Ir filmo tikslas yra parodyti šį herojiškumą. Bet to nepasieksi tiesiog papasakodamas gyvenimo faktus. Didybė gali būti tik paties filmo žiūrovo suprasta - kaip išplaukianti iš rodomų įvykių. Ir čia filmo kūrėjo užduotis yra sudėlioti akcentus, kad biografija įgautų atitinkamą prasmę. Tad iš čia kyla realistiniam biografinio filmo dėmeniui priešinga tendencija, kuri skatina mažiau dėmesio skirti faktams, o daugiau - jų kūrybiškai interpretacijai.
Pas mus ką tik pradėtame rodyti biografiniame filme “Ties jausmų riba” (Walk the line) pasakojama apie amerikiečių country stiliaus muzikos lengendą Džonį Kešą (Johnny Cash). Šis žmogus įdomus ne tik sukurtomis dainomis, bet ir savo įdomia vieta country muzikos istorijoje. Nuo pirmųjų dainų Džonis Kešas - savotiškas country muzikos “blogiukas”, daug labiau “rokeris” nei country muzikos herojus. Jo dainų tekstai dažnai yra niūroki, balsas - labai žemas ir sodrus, o išvaizda - tokio... “prisimerkusio lokio”.
Biografinis filmas bando šią Kešo muzikos, įvaizdžio ir - kaip galiausiai suprantame - gyvenimo mįslę pateikti pabrėždamas įtampą tarp noro kurti ir šeimyninių ir kitokių įsipareigojimų, kurie suvaržo menininko laisvę. Jau pirmuosiuose filmo kadruose matoma, kaip Kešas bando sau, žmonai ir aplinkiniams įrodyti, kad apskritai moka groti ir kad jo dainos šio to vertos.
Bet laukti tenka neilgai, ir netrukus jau matome Kešą scenoje prieš didelę gerbėjų minią. Bet ir čia dvilypumo ir nevisavertiškumo “demonas” nepalieka muzikanto. Namuose laukia žmona, santykiai su ja griūva ir Kešas puola į trumpalaikių seksualinių santykių, narkotikų ir vienadienių malonumų pilną gyvenimą, kad pamirštų savo problemas. Muzika, kūryba, jos teikiamas džiaugsmas visiškai išsiskiria su “tikruoju gyvenimu”, kuriame viskas ritasi blogyn.
Tokia užuomazga, nors ir neatrodo labai originali, vis dėlto domina. Gyvas, ryškus Kešo įvaizdis, jo naivumas, nuoširdumas yra “išdainuojami” dainose žemu, sodriu balsu, kuris atrodytų simbolizuoja muzikanto dvilypumo savijautą. Iš šio nerafinuoto, vos ne “kaimo berno” dainų atrodytų plaukia visiškai tikras gyvenimo dramos pajautimas, kuris tam tikru atžvilgiu nesvetimas niekam iš mūsų.
Bet praėjus daugmaž pirmam filmo pusvalandžiui, “viršų pradeda imti” realistinė šio biografinio filmo pusė. Vos ne egzistencinis muzikanto konfliktas yra spėriai susiaurinamas iki meilės dramos, kuri apsiriboja ištikimybe šeimai ir noru būti su kita moterimi.
Neištikimybės šeimai tema pati savaime negriauna filmo. Atvirkščiai, ji padeda paryškinti siužeto įtampą. Bene geriausia filmo scena ta, kai Kešas pirmą kartą suvokia, jog kažkas ne taip, kad “gyvenimo laivas pradeda svirti ant šono”. Tai scena bare, kur dainininkas susitinka su dainininke Džun Karter (June Carter). Tai puiki scena, kurios gali pavydėti daugelis filmų. Joje vos ne vienu žvilgsniu, nedrąsiu rankos judesiu yra perteikiama begimstanti dviejų žmonių meilė ir iškart atsirandantis pasipriešinimas jai. Dvilypumą, įtampą galime jausti plevenant ore.
Moters ir vyro meilė - puikus siužetas egzistenciniam gyvenimui atskleisti, bet tuo filme “Ties jausmų riba” nepasinaudojama. Filmas gan greit “sutvirtina” savo siužetinį, biografinį žanrą ir tampa Džonio Kešo ir Džun Karter meilės istorijos ekranizacija. Žymi muzikantų pora, kurių “laimei” ilgai trukdė kiti įsipareigojimai, galiausiai susituokia scenoje, koncerte prieš daugiatūkstantinę minią. Tikrai neįprasta, garsi žymių žmonių istorija, kurios ekranizacija yra protingas ir pagrįstas žingsnis. Bet tik tiek. Aštresnio kūrybinio užtaiso, kuris sujaudintų mūsų širdis, filme jau beveik nebelieka.
Pabaigoje leiskite pasiūlyti paklausyti vieną Džonio Kešo dainą iš 2002 m. albumo “The Man Comes Around”. Šiame albume tik kelios paties Džonio Kešo sukurtos dainos, daugiausia čia yra kitų žymių muzikantų sukurtų dainų, kurias Džonis Kešas perdainuoja. Tai nėra geriausias Kešo albumas, bet viena jame įrašyta daina ypač tiksliai perduoda Kešo muzikos ir įvaizdžio dvilypumą. Ši daina - tai labai gerai žinomas britų “Depeshe Mode” kūrinys “Personal Jesus” iš 1990 m. jų albumo “Violator”. “Depeshe Mode” ir Džonis Kešas tolimi vienas kitam atlikėjai, pirmieji maištingi “elektroniniai” rokeriai, pabrėžtinai rafinuoti, ironiški, nesuprasti minios. O Kešas - country atlikėjas, nuoširdus ir savas.
Kešo perdainuota “Personal Jesus” versija labai savotiška. Ją galima suprasti tik gerai žinant originalą. Country muzikos atlikėjo daina skamba lyg prisipažinimas, kad šis country muzikos genijus niekada neapsiribojo siauru žanru. Bet po “Ties jausmų ribos” peržiūros ši daina skamba lyg Džonio Kešo egzistencinis prisipažinimas, kad jo country muzika - tai egzistencinis ieškojimas, kurį suvaržė žanras, gyvenimo kliūtys, negalėjimas būti su mylima moterimi. Tai žmogaus “be savo vietos gyvenime” prisipažinimas.
Įdomu, kad filme “Ties jausmų riba” ši tema taip pat ryški. Ją įdomiai vysto Kešo sumanymas surengti koncertų seriją kalėjimuose, jo narkotikų vartojimas, taip pat ir kiti dalykai. Bet atrodo, kad, priešingai paties Džonio Kešo muzikos vizijai, filmo kūrėjai nepasinaudoja galimybe pasiūlyti savo Kešo gyvenimo istorijos interpretacijos, o linksta “atkurti” kino ekrane country muzikos legendos gyvenimo faktus.
Bernardinai.lt
7.6
60%
72
