Filmai, kuriuose vaizduojama netolima mūsų pasaulio ateitis, yra neišvengiamai pranašiški ir metaforiški. Taip įvyksta netgi prieš filmo kūrėjų valią, todėl, imantis šio žanro, būtina gerai apgalvoti ne tik filmo siužetą, aktorių vaidybą ir kitus kinematografinius dalykus, bet ir turėti futurologinę vaizduotę, kuri leistų nupiešti žiūrovo sąmonėje įtikinamą ir “pilnakraujį” netolimos ateities vaizdą. Praėjusio savaitgalio premjerai “Žmonių vaikai” (Children of Men), kurioje vaizduojami 2027 metai, tai pavyksta tik iš dalies.
Filmo pradžia atrodo įdomiai, aštri antiutopinė apokalipsės apimto pasaulio vizija daro įspūdį. Bet netrukus pradeda aiškėti, kad futurologinio parako filmui vis dėlto trūksta. Metaforos lygmuo nustumiamas į antrą planą ir užleidžia vietą skurdokam siužetui ir šiokioms tokioms asmenybės dramoms.
Filmui būdingas įspūdingas “scenovaizdis”, kurio “piešiamas” ateities vaizdas atrodo įdomus iki pat pasakojimo pabaigos. Filme gausu detalaus ateities Londono ir visos Britanijos vaizdavimo, daug masinių scenų, tad netrukus pradedame juste justi, kuo gi, anot filmo kūrėjų, “kvepia” ši netolima mūsų pasaulio ateitis. Tai niūrus ant pražūties slenksčio stovinčio pasaulio vaizdas. Pilkas fonas vos ne kiekviename filmo kadre, pavargęs pagrindinį herojų vaidinančio Clive Oweno (Klaivas Ouvenas) veidas, traukinys grotuotais langais, kurį vejasi būrys priemiesčio lūšnynų skurdžių. Tai daro stiprų pilkumos, beviltiškumo, užspeistumo įspūdį.
Bet tai dar ne viskas. Atsitikus kažin kokiai genetinei ar aplinkosauginei katastrofai, visos žemės rutulio moterys prarado vaisingumą ir nebepastoja. Tai pagrindinė filmo metafora, nors šią pranašystę galima suprasti ir visiškai “paraidžiui”. Tai pasaulis be ateities, nes, išmirus dabartinėms kartoms, baigsis žmonijos istorija. Žmoniją apėmusi neviltis, kurią bandoma slopinti farmakologinėmis priemonėmis ir nemokamais valdžios dalijamais “savižudybės” paketais.
Tokia filmo užuomazga daro įspūdį. Šioje pranašystėje dera tiek pasaulinis mastas, tiek apčiuopiamumas ir konkretumas. Jau pirmuose filmo kadruose, paminėjus pasaulį ištikusią katastrofą, filmas tampa įdomus. Skurdo ir prievartos apimto Londono kadrai įkūnija ne tik tai, kas vyksta gatvėse, bet ir kas yra kiekvieno to meto žmogaus galvoje. Taip visiškai nesunkiai mes patikime ne tik rodomais vaizdais, bet ir istorijos herojų žodžiais, kurie byloja apie prasmės gyventi praradimą.
Deja, filmo įtaigumas “sušlubuoja”, kai tik pradeda įsibėgėti ne tiek bendras ateities vaizdavimas, kiek konkreti siužetinė linija (atsargiai, toliau išduodu svarbią siužeto detalę). Pastangos išgelbėti stebuklingai pastojusią moterį atrodo kiek per daug tiesmukas “atsakas” prieš tai nupieštam apokaliptiniam pasaulio vaizdui. Taip visa katastrofa, kuri juk ir yra pagrindinė filmo mintis, staiga pavirsta ne tiek apokaliptiniu įvykiu, kiek trumpučiu negalavimu, kuris po kokio pusšimčio metų gali ir pasimiršti.
Situaciją blogina ir tai, kad filmo kūrėjai, pranešę apie nevaisingumo katastrofą, atrodo, jau daugiau ne ką turi bepridurti šia tema. Tolesni pražūtin smengančio pasaulio vaizdai daro įspūdį, bet norėtųsi gilesnio pamąstymo apie katastrofos reikšmę. Taip pat ir apie žadamą išsigelbėjimą - kas ši moteris, tiesiog atsitiktinė istorijos figūra ar tikroji žmonijos gelbėtoja. Tokia prasminė painiava kelia sumaištį ir galiausiai lieka neaišku, kokį filmą norėta sukurti. Viena vertus, futurologinei pranašystei trūksta masto, kita vertus, veiksmo filmui trūksta siužeto aštrumo ir originalumo.
Filmą gelbsti įspūdingi papuošimai. Kaip jau minėjau, filmo “butaforika” bene kiekviename epizode atrodo intriguojanti. Emigrantų stovykla, primenanti karo meto žydų getus, Londonas, apimtas chaoso, Britanijos kaimiškos vietovės, po kurias laksto neaiškaus “plauko” gaujos. Daugeliui turėtų patikti ir Oweno vaidmuo. Šis išraiškingo veido britų aktorius pastaruoju metu matomas dažnai ir daugiausia atlieka gan panašius, niūrokus, gan melodramatiškus vaidmenis. Jam tai tinka, “Žmonių vaikuose” neatsiskleidžia naujas šio aktoriaus amplua, bet dar labiau įtvirtinamas senasis.
„Žmonių vaikai“ labiausiai skirtas antiutopinių, fantastinių filmų mėgėjams. Šiaip “prašalaičiams”, ieškantiems kine ne tik dviejų valandų užsimiršimo, bet ir peno intelektualinei veiklai, filmas gali pasirodyti lėkštokas. Tiesa, jei esate ypač įsijautęs į pasaulio apokaliptinės baigties pranašystes, kurių mūsų laikais pasitaiko vis dažniau, tai filmas gali ir patikti. Jam netrūksta vaizduotės, ypač jei daugiau dėmesio skirsime vaizduojamų įvykių detalėms, o ne pagrindinių herojų rūpesčiams.
Bernardinai.lt informacija
86%
7.6
72
