Vasara - pokyčių metas. Ne politikoje ar versle, nes čia visi atostogauja ar gyvena atostogų nuotaikomis, bet greičiau asmeniniame gyvenime ir visame kame, kas susiję ne su profesine, o asmenine sritimi. Mat, atsipalaidavę nuo profesinių rūpesčių, pradedame pastebėti daugelį dalykų, kurie anksčiau tiesiog prabėgtų pro akis, neužkliudę sąmonės. Matyt, panašiai atsitiko ir šių eilučių autoriui, žiūrint filmą “Greiti ir įsiutę”, o dalių pavadinimai skiriasi tik priedėliu, šį kartą - “Lenktynės Tokijuje”. Visi trys filmai labai panašaus siužeto, juose daug puošnių sportinių automobilių, menkai apsirengusių seksualumą pabrėžiančių moterų ir keli kieto būdo vyrukai, besivaržantys savo automobiliais ir moterimis. Filmai - pabrėžtinai paprasti ir tiesmuki.
“Lenktynės Tokijuje”, matyt, vertintinas kaip prasčiausias serijos filmas. Jame jau labai tiesmukas siužetas, kuris daugeliui pasirodė visiškai dirbtinis, neįtikinamas. Aktoriai, dekoracijos - taip pat pabrėžtinai iliustratyvūs, neišplaukiantys iš siužetinės visumos, o greičiau sudėlioti kaip reklamoje, kad tiktų vienas prie kito ir darytų įspūdį.
Vis dėlto filmas pasirodė net labai įdomus. Ir štai kodėl. Bežiūrint šį deklaratyvų, pompastišką filmą supranti, kad tai greičiau gyvenimo būdo mokantis filmas, o ne šiaip istorija apie gangsterius ir pinigus, kaip gali pasirodyti, susipažinus su siužetu. Tiesiogine to žodžio prasme kiekvienas kadras, kiekviena dialogo eilutė ir herojų poelgiai yra didesnės mozaikos elementai, kurie žiūrovo sąmonėje kuria jaunatviško, laisvo, griežtai nepriklausomo herojaus paveikslą.
Stebina, su kokia keistoka drąsa ir atkaklumu filmo kūrėjai siekia savo tikslo. Nebijoma pašaipos ar šiaip ironiškesnio požiūrio į šį filmą. Žinoma, kaip teigė vienas kino kritikas, filmui būdingas muilo operos rimtumas, bet tai tiesa tik iš dalies. Mat filmui būdingas savotiškas nuoseklumas, savo erdvės sukūrimas, kurioje jis ir sugeba egzistuoti.
Filmo herojai ištaria daugybę frazių, kurios skamba kaip moto, kaip aforizmai, trumpai paaiškinantys ištisą virtinę įvykių ir net visą žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, “gyvenimas paprastas - pasirenki ir atgal nesižvalgai”. Arba - “Pinigų aš turiu, pasitikėjimo, štai ko man reikia”. Ir panašiai.
Jei aplankysite kino teatrą ir eisite žiūrėti šį filmą, atkreipkite dėmesį į auditoriją. Tikėtina, kad jums, kaip ir man, kris į akis daugybė paauglių. Nesunku atspėti, kad šiems jaunuoliams filmas bus ne tik pramoga, bet ir gyvenimo pamoka. Kita dalis - vyrai su savo draugėmis. Šiems vyriškiams filmas bus labiau ciniškai suvokiamas reginys, bet, matyt, tik todėl, kad rodomas ir išsakomos gyvenimo pramogos jau išmoktos. Atkreipkit dėmesį, kad ir į Vilniaus gatves - juose važinėjančius “tiuninguotus” automobilius ir motociklus.
“Lenktynės Tokijuje” daugeliui mūsų gali tapti savotiška ekskursija į kitokį gyvenimo būdą mėgstančių žmonių pasaulį. Tai tikrai ne pigus pramoginis šlamštas laikui “užmušti”. Daugeliui jaunesnių žmonių - tai svajonių pasaulis. Kitiems, vyresnio amžiaus vyrams tai gali būti šypseną ir jaudulį keliantis sugrįžimas į jaunystę. Sugrįžimas, galintis priminti senas svajones, kurios gal niekur nedingo, o tik “persėdo” iš lenktyninių dviviečių į solidžius limuzinus.
Bernardinai.lt informacija
7.6
60%
72
