Naujasis prancūzų režisieriaus Mišelio Gondri (Michel Gondry) filmas, kiek keistokai lietuviškai pavadintame “Jausmų galia” (vėlgi kvailokas lietuviškas pavadinimas, atitinkantis nepalyginamai įdomesnį anglišką originalą “Eternal Sunshine of the Spotless Mind”, 2004). Pastarasis rodytas ir pas mus, tad neturėjo prasprūsti pro besidominčiųjų akis. O jei vis dėlto praleidote, tai skubėkite pamatyti, tai vienas novatoriškiausių ir kartu “už širdies griebiančių” pastarojo meto filmų.
Tad nenuostabu, kad lūkesčiai “Miego mokslui” buvo dideli. Ar naujasis filmas juos išpildė, sunku tvirtai pasakyti. Filmas sutiktas kino kritikų palankiai, nors kartu pripažįstama, kad “Miego mokslas” ne toks emociškai įtraukiantis reginys, koks buvo “Jausmų galia”. Su nemažu apgailestavimu tenka su tuo sutikti. “Jausmų galios” naujoviška ir todėl įtikinama romantika atrodė tokia patraukli, kad labai norėjosi tai patirti dar kartą, naujajame režisieriaus filme.
Bet žiūrovų lūkesčiai - tai viena, o režisieriaus ketinimai - kita. Mišeliui Gondri tai itin tinka, kadangi kūrybiškumas bene pagrindinis šio kino menininko siekis kuriant. Todėl “Miego mokslas” greičiau laikytinas labai įdomiu eksperimentu, kurio tikslas ne tiek baigta vizija, kiek technikos išbandymas. Ar toks sumanymas jau iš anksto nuviliantis, tegu sprendžia kiekvienas žiūrovas pats. Bet filmas pamatytas tokioje perspektyvoje yra tikrai įdomus.
Mat realistinė pasakojimo maniera kine vis dėlto pernelyg dominuoja, neleisdama išpopuliarėti naujoms kino technikos formoms. Tai keista, nes skaitmeninis vaizdas dabar jau leidžia lengvai manipuliuoti vaizdu, o muzikinių vaizdo klipų “tradicijoje” sukaupta nemažai įdomių tokios manipuliacijos pavyzdžių. Tad atėjęs iš šios “tradicijos” režisierius ir imasi misijos rodyti ne vien “gatvėmis vaikščiojančius ir besikalbančius žmones”, bet ir atkurti kino ekrane sapnus ar vaizduotės kūrinius. Pagaliau daugelis Gondri panaudotų triukų tiesiog įdomu stebėti. Pavyzdžiui, celofaninis vanduo, bėgantis iš čiaupo, ar išdygusios didžiulės rankos plaštakos, perduodančios pagrindinio herojaus negrabumą, arba kartoniniai automobiliai, ar net ištisi kartoniniai miestai.
Bet tai - ne vien “triukai”. Režisierius ne vien eksperimentuoja techniškai, bet ir sugeba įpinti jausmus. Įdomu, kad šiems jausmams suvokti nereikia didelio žiūrovo susikaupimo, kaip paprastai yra suvokiant metaforas. Gondri metaforos yra vaikiškos ir paprastutės. Todėl jos akimirksniu atsiskleidžia žiūrovo sąmonėje. Tai savo ruožtu leidžia kimšte prikimšti filmą tokių vaizdinių, bet jie vienas kitam netrukdo, neapsunkina filmo suvokimo, o atvirkščiai - leidžia netgi atsipalaiduoti. Tai nuostabus filmo pasiekimas, turint omenyje koks neįprastas ir novatoriškas yra “Miego mokslas”.
“Miego mokslas” - vienas įdomiausių, originaliausių ir šilčiausių pastarojo meto filmų. Jo nederėtų praleisti, tai ne vien reginys, bet ir šiokia tokia pamoka apie vaizduotės, netrafaretiškumo reikšmę. Filmas pabrėžtinai “meniškas”, bet tai paprastas, greičiau mėgėjiško, o ne profesionaliojo meno meniškumas. Tokį meną tikimės surasti gatvėje, o ne galerijoje ar juo labiau muziejuje. Ir tai svarbus mūsų laikų ir M. Gondri pasiekimas, kad šis gatvės, megėjiškas menas savo šiluma žavi labiau nei kito kūrinio konceptualumas ir giliamintiškumas.
Bernardinai.lt informacija
7.6
60%
72
