Iš pirmo žvilgsnio misija” (tai galioja visoms trilogijos dalims, nors ką tik pas mus pradėta rodyti trečioji dalis tuo ypač pasižymi) yra netgi labai originalus kino kūrinys, kurio konstrukcijos ypatumai daugeliui mūsų pasirodys labai neįprasti. Reikalas čia tas, kad ypač šios trilogijos filmuose yra tiek susitelkta ties specialiųjų kino efektų sukūrimu ir “kieto veiksmo” konstravimu, kad (matyt, nejučia) šie filmai pradėjo panašėti ne tiek į konvencionalius pasaulinius hitus, kiek į specializuotus, tam tikrą nišą užimančius kino kūrinius, skirtus nedideliam kino mėgėjų skaičiui.
Nors, žinoma, tikrasis įdomumas yra ne skaičiuoti, koks yra veiksmo filmų mėgėjų skaičius Lietuvoje ir pasaulyje, bet atidžiau pažvelgti į “Neįmanomos misijos” trečiosios dalies filmo turinį. Filmas seka griežtais kanonais. Atsistatydinęs specialusis agentas Etanas Haukas yra susižadėjęs ir netrukus rengiasi vesti. Senasis specialiojo agento darbas jo jau nebedomina - meilė, šeima ir ramus gyvenimas jam yra patrauklesni. Bet netikėtas skambutis sudrumsčia, kaip nesunkiai suprantame, apsimestinę ramybę. Etaną vėl šaukia kovos draugai...
Toks pirmų 20 minučių filmo turinys, o toliau - daugiau nei 100 minučių stebime ištisą gaudynių, šaudynių, kulkų tratėjimo ir panašių dalykų tiradą. Žinoma, kino kritikai mėgsta perdėti, norėdami suteikti savo nuomonei aštrumo, bet šį kartą tai greičiau objektyvus pastebėjimas - filmas išties tiek prisotintas gryno, “neatskiesto” veiksmo, kad belieka tik teigti - “Neįmanoma misija 3” išties unikali savo žanro atstovė.
Ir būtent tai, toks keistas siužetas ar net filmo visumą persmelkiantis siekis - kuo geriau įkūnyti veiksmo filmo esmę, labiausiai ir sudomina. Mat užduotis išties ne iš lengvųjų - daugiau nei dvi valandas žiūrovą reikia sudominti ne siužeto posūkiais, ne gražuoliais aktoriais ir jų mimika, pagaliau net ir ne įspūdingais vaizdais, o grynu veiksmu. Kas gi tas grynas veiksmas? - galėtumėt paklausti kiek įtariai. Ogi būtent tai, grynas veiksmas - kai įsitempiame (fiziškai, pavyzdžiui, sugniauždami plaštaką, pamiršdami mirksėti) laukdami, kas nušaus ką, kaipgi pagrindinis herojus sugebės nenusiristi nuo dangoraižio stogo, kaip paskutinė kulka nušaus tris, o ne vieną priešą. Norisi pabrėžti skeptikams: reaguoja čia ne tiek mąstymas, vertinimas, kiek refleksai - kai žmogus ritasi nuo stogo, mes įsitempiame, norime to ar ne, filmas tai ar tikrovė.
Paradigminė čia atrodo pradedančioji (ir baigiamoji) “Neįmanomos misijos 3” scena, kuri įrėmina filmą. Tomo Kruzo vaidinamas Etanas sėdi prirakintas kėdėje, o jo sužadėtinei į smilkinį nukreiptas ginklas. Skaičiuojama iki dešimties, Etanas turi pasakyti, kur paslėptas slaptas ginklas, grasinantis sunaikinti visą gyvybę planetoje, bet jis to nežino. Seimūro Hofmano puikiai vaidinamas piktadarys nepalieka jokių abejonių, dešimt reikš šūvį. Ir Etanas turi kažką padaryti...
“Neįmanoma misija 3” yra totalios kontrolės vizijos apimtas filmas. Etanas - tai savotiškas savikontrolės mokytojas, jo savikontrolės sugebėjimai atrodo antžmogiški. Jau pirmose filmo scenose matome Etaną situacijoje, kurioje kiekvienas iš mūsų ne tik nerastų išeities ir žūtų, bet tiesiog visiškai sužlugtų, spaudimas yra toks nežmoniškas, o situacija tokia beviltiška, kad bet kiekvienas tiesiog palūžtų, psichiniai mūsų žmogiškumo griaučiai tiesiog sutrūkinėtų ir subyrėtų, o mes nesugebėtume suregzti ne tik rišlaus sakinio, bet ir prisiminti nors vieno prasmingo žodžio.
O “Neįmanomoje misijoje” tai tęsiama vis toliau. Kartojama nelyg mantra ar burtas. Štai Etanas jau lyg ir išlaikė eilinį išbandymą, bet tuojau pat suprantame, kad po to sekantis atsipalaidavimas - tai tik kito išbandymo scena. Etanas - nuolatos po šūvių lietumi. Visą laiką - ir tai labiausiai pastebima - mes regime įsitempusį Tomo Kruzo veidą ir akis, matome, kaip jis tuojau išlaikys dar vieną išbandymą.
Todėl jau visiškai siurrealisiškai atrodo paskutinė filmo scena, kai išbandymus išlaikę jaunavedžiai laimingi eina kameros link. Suprask, viskas baigėsi gerai, ir dabar galima atsipalaiduoti. Nors, matyt, toks ir yra filmo kūrėjų siekis, taip ir reikia suprasti šią sceną, bet nuojauta sako ką kita. Šie žmonės jau atrodo kažkaip atsiskyrę nuo mums įprasto žmogiškumo su jo abejonėmis, emocijomis, jausmais. Scena atrodo ne tiek neįtikinama ar netikroviška, kiek anapus mums įprasto supratimo.
Bernardinai.lt informacija
7.6
60%
72
