Dainius Blynas. Nuodėmės struktūros

Rimtasis amerikiečių kinas gana dažnai nagrinėja plačias socialines problemas, kurios drasko amerikiečių visuomenę. Šiemetinis geriausias amerikiečių filmas „Oskarų“ apdovanojimo ceremonijoje - kaip tik toks filmas. Pas mus ką tik pradėtas rodyti „Avarija” (Crash) - tai filmas daugiausia apie rasinę diskriminaciją Amerikoje. Bet filmas visiškai nedeklaratyvus ir labai atsargiai imasi tokios, sakytume, gana nuvalkiotos temos.

Nors tema ir yra nuvalkiota, bet jos aktualumas visiškai neblėsta. Netgi atvirkščiai, ypač Amerikoje vėl daug kalbama apie rasinę diskriminaciją, iškeliant klausimą, ar vis dar faktiškai egzistuojantis rasinių ir etninių mažumų ryškiai žemesnis socialinis statusas reiškia, kad dominuojančios grupės (suprask, baltos odos spalvos žmonės) ir toliau naudojasi savo privilegijuotu statusu, o kitoms grupėms dirbtinai neleidžiama išbristi iš skurdo, prasto išsilavinimo, prievartos ir t.t.

Tema, žinoma, turi labai didelį „socialinį” užtaisą, todėl tuo nuostabiau, kokį gyvą ir svarbiausia, labai nepaviršutinišką filmą sugebėjo sukurti režisierius Polas Hagis (Paul Haggis). Kuriant filmą pasinaudota populiariu siužeto formavimo būdu. Pasakojama keletas istorijų, kurios tai šen, tai ten susikerta, kurių temos gana panašios, ir filmo kulminacijoje visos siužetinės linijos sueina į vieną tašką. Taip įvairiapusiškiau ir dramaturginiu požiūriu įspūdingiau išryškinama filmo „mintis”. „Avarijoje” - tai realizuota puikiai, filmas gali būti paradigminiu tokio siužeto pavyzdžiu.

Vis dėlto „Avariją” norėtųsi aptarti kalbant ne apie filmo konstravimo ypatumus, bet apie pačią temą. Socialiniuose moksluose, tiksliau tariant, krikščioniškoje socialinėje kritikoje, yra vartojama nuodėmės struktūrų sąvoka. Ji reiškia gana paprastą dalyką. Kartais nuodėmė yra ne tik atskiro žmogaus apsisprendimas elgtis blogai, bet bendresni elgesio modeliai gali būti nuodėmingi, nes skatina, nurodo žmogui elgtis netinkamai. Rasinėje diskriminacijoje tai reiškia išankstinę nuostatą nuvertinti, nuteisti žmogų, sprendžiant pagal jo odos spalvą.

Mintis, ypač išdėstyta tokia sausa kalba, atrodo gana paprasta, gal net triviali. „Avarijos” filmo privalumas ir bene pagrindinis siužetinis ar idėjinis variklis yra konkrečiose situacijose atskleisti tokių nuodėmės struktūrų egzistavimą ir poveikį. Štai matome du juodaodžius vaikinus Los Andželo centre, saugioje, stipriai apšviestoje gatvėje. Prie jų einanti baltaodė moteris staiga nusuka į šalį, gal net nepagalvojusi nieko konkretaus, o tiesiog beveik instinktyviai. Baltaodis policininkas nušauna juodaodį vaikiną, ir savaime formuojasi nuomonė apie rasine neapykanta grįstą nusikaltimą, nors konkretūs įkalčiai rodo kitokią motyvaciją. Baltaodis politikas ieško juodaodžio „herojaus”, kurį galėtų apdovanoti, taip tikėdamasis didesnio palaikymo iš juodaodžių rinkėjų pusės.

Bet šios ir kelios kitos situacijos yra tik „Avarijos” užuomazga. Tikras įdomumas prasideda toliau, kur galima pradėti suprasti, kiek giliai šio filmo kūrėjai pasiryžę „užkabinti” nagrinėjamą problemą. Puikūs dialogai ir nuostabiai tiksliai sukurtas siužetas rodo žiūrovui tikrą minties akrobatiką, kai vis nauja situacija iš naujo verčia „aukštyn kojom” jau atrodo išryškėjusią filmo idėją. Štai jau mes, atrodo, supratome, kad šis herojus yra blogasis policininkas, o kitas herojus - gerasis. Štai jau atrodo mes pradedame manyti, kad, pašalinus bloguosius ir skatinant geruosius policininkus, rasinės diskriminacijos sumažės, problemos mazgas lyg jau yra užčiuoptas. Bet ne, kita situacija - ir vėl viskas kitaip. Nuostabią situaciją matome filmui artėjant prie atomazgos, kai rasistiniu požiūriu garsėjantis policininkas, jį niekinančiam „teisingam” kolegai taria: „Manai jau viską apie save supratęs?”. Ir čia mes suvokiame, kad viskas dar tik prasideda ...

Tokia siužetinė akrobatika gal net ir vargina, bet galiausiai pasiteisina su kaupu. Ji įdomi ir kaip unikalaus meninio meistriškumo pavyzdys. Scenarijus čia išties aukščiausio lygio. Vis dėlto filmą norėtųsi įvertinti aukščiausiu balo ne dėl to. Pasivartaliojęs filmo siužetas galiausiai prieina prie dalykų, kurie paprastai, bet gyvai padaro reginį ne tik įdomų, bet ir prasmingą.

Minėjome nuodėmės struktūras - bet kas gi toliau, jei jau tariamės supratę šį reiškinį, šį unikalų nuodėmės egzistavimo būdą. Ogi nieko stebuklingo. Šios „blogio struktūros” - paprastas žmogiškumas. Toks, kokį filmo herojai pademonstruoja situacijose, kai reaguoja greičiau nesąlyginiai refleksai. Staiga „blogai” besielgęs žmogus pasielgia kitaip, radikali situacija, netikėtas posūkis ir jis nespėja pagalvoti, struktūros nespėja “suveikti”, ir žmogus ištiesia ranką, nors prieš akimirką ne tik nedemonstravo meilės savo artimui, bet net ir netikėjo jos galimybe ir stiprybe.

Bernardinai.lt informacija