Dainius Blynas. Paprastumo baimė

Nauji lietuviški filmai pasirodo kino ekranuose vienas po kito ir, atrodo, “Dievų miškui” ar “Vilniaus getui”. Bet nuo pirmojo jį skiria gilesnė tema ir daug aukštesnis meninis lygis. O nuo antrųjų Vildžiūno filmą skiria jaunatviškas “savęs ieškojimas” ir nenoras būti kino amatininku, vykdančiu “socialinį užsakymą”.

“Aš esi tu” - simpatiją keliantis filmas. Tai liūdnokos ir šiltos nuotaikos kūrinys, kviečiantis sustoti, neskubėti ir, metaforiškai tariant, miesto patogumus iškeisti į miško ramybę. Pagrindinis herojus, jaunas architektas Baronas išvyksta velomobiliu į kelionę po Lietuvą, ir lėtas pedalų mynimas tarsi įkūnija jo ieškojimus. Mes niekada nesužinome faktų, bet jis, atrodo, bėga nuo jį išsunkusio miesto bei draugų šurmulio ir ieško nusiraminimo. Tai ne asmeninės tragedijos, o greičiau filosofinio savęs ieškojimo istorija.

Svarbu pabrėžti tai, kad “Aš esi tu”, nepaisant gana pretenzingo pavadinimo, vis dėlto nėra sudėtingas filmas. Iš esmės - tai meilės istorija tarp dviejų jaunų žmonių, kurie nepasitenkina apsimestiniais jausmais ir ieško tikrumo. Tiesa, tikra meilė tarp abiejų jaunuolių taip ir neužsimezga, o yra nukeliama į ateitį. Tik susitikę ir pajutę vienas kitam šiltus jausmus, Baronas ir Dominyka išsiskiria. Bet pažada susitikti vėl vidury miškų, tik šį kartą ne vasarą, o žiemą ir sutikti kartu Naujuosius metus. Romantiška ir gražu.

Filmą baigia Kristijono Vildžiūno specialiai šiam filmui sukurta daina “Tulpių saloje”, kurią jau turėjote girdėti, jei matėte filmo reklaminį klipą. Puiki, nostalgiška daina labai tiksliai perduoda lėtą ir jaukią atmosferą, būdingą šiam filmui.

Bet toks filmo “Aš esi tu” apibūdinimas yra tik pusė tiesos. Mat Vildžiūnas pradeda ne nuo Barono ir Dominykos meilės, o nuo vieno Barono blaškymosi po Lietuvą. Tam režisierius skiria beveik visą pirmąją filmo pusę. Vildžiūno dramaturginė idėja čia, matyt, buvo gana paprasta: pradžioje sukuriame ryškesnį Barono “ieškojimų paveikslą” ir tik tada įvedame Dominyką, kuri savo moterišku grožiu ir paprastumu lyg ir sugrąžina Baronui “gyvenimo skonį”. Bet vis dėlto ši, pirmoji “Aš esi tu” dalis labai, labai prailgsta...

Tiesą sakant, sunku paaiškinti, kodėl “Aš esi tu” išėjo lyg du filmai viename. Pirmoji filmo dalis kaip diena nuo nakties skiriasi nuo antrosios. Matyt, labiausiai reikėtų kaltinti labai jau neaiškią temą, kuri dominuoja filmo pradžioje. Vengdamas bent mažiausių faktinių užuominų, galinčių paaiškinti Barono gyvenimo istoriją, režisierius paverčia siužetą metaforišku, simbolizuojančiu kažką kitą, nei matome “plika akimi”. Tai jau savaime sudėtinga užduotis, kuriai dar, atrodo, pritrūksta ir labiau apgalvotos “minties” ir kino amato išmanymo.

Jau nuo pirmųjų filmo kadrų viskas yra daugiau ar mažiau aišku. Baronas nori būti kitoks ir ieško, kaip tokiam tapti. Tai pabrėžtinai iliustruoja tiek keistas Barono “Dviratis”, tiek jo nekalbumas, tiek jo mąslūs žvilgsniai.

Bet režisieriui to negana. Kiekviena situacija jam yra proga dar kartą pabrėžti Barono kitoniškumą. Iš keistuolio miestelėno juokiasi praeiviai, pro šalį važiuojanti profesionalių dviratininkų grupė ir diedukai, kaimo bare geriantys alų. Užsukęs pas pažįstamą dailininkę, Baronas programiškai pareiškia, kad jo dviratis ne transporto, o bendravimo priemonė ir tada leidžiasi suviliojamas vienkartiniam seksui, kuris atrodo toks vienkartinis, kad net nepatogu. Viskas programiška, iliustratyvu ir negyva.

Reikalai kiek pagerėja, kai Baronas pradeda statyti “miško trobelę”. Čia jo kasdienis darbas pradeda diktuoti savo ritmą ir taip kuria kitokią tikrovę, kuri ir galėtų būti, jei ne Barono ieškojimų pabaiga, tai bent jau atradimų pradžia. Bet ir čia kartkartėmis kadre pasirodo juodaodis “fantomasas”, kuris kažkodėl angliškai pareiškia sunkiai suprantamus, nors kartais šiek tiek juokingus dalykus. Jis savotiškas “dvasinis” Barono vedlys, bet, nors tu galą gauk, neįmanoma patikėti, kad šis juokdarys nuveda Baroną Dominykos ir jų meilės link.

Tad teneįsižeidžia režisierius ir jo komanda už aštroką nuomonę, bet “Aš esi tu” būdinga savotiška paprastumo baimė. Tik viską supainioję ir „primėtę” į žiūrovo sąmonę ne tiek keistų ir nesuprantamų, kiek paviršutiniškų ir dirbtinų metaforų, filmo kūrėjai pagaliau atsipalaiduoja ir pradeda kurti filmą. O būtų geriau, jei būtų atvirkščiai.

Bet baigti šį tekstą norisi geruoju. Mat filmas vis dėlto išėjo ne tik simpatiškas, bet ir kitoks nei kitos pastarojo meto lietuviškos premjeros. Vildžiūnas nevengia būti savimi ir kalbėti paprastus dalykus savo kalba. Tai nelengva – pas mus sunku būti savimi, jei to neužsitarnavai amžiumi ar statusu. Tokia drąsa, kuri dar ir nepavirsta stačiokiškumu (”Diringo” nuodėmė) išties verta pagarbos.

Bernardinai.lt informacija