Netrukus Amerika ir visas pasaulis minės rugsėjo 11-osios įvykių penktąsias metines. Ta proga kino teatruose pradedami rodyti filmai, skirti šiai datai pažymėti. Pirmąjį jų galima pamatyti jau nuo praėjusio savaitgalio, jis pavadintas "United 93", kaip ir vienas iš lėktuvų, kuris nesugebėjo pasiekti savo tikslo - nukristi ant Baltųjų rūmų.
Čia, matyt, neverta kalbėti apie šios labai svarbios datos reikšmę. Tai atskiro ir kitokio žanro teksto reikalas. Šiame vertinime kalbėsime apie filmą, kuris tiesiogiai vaizduoja tų dienų įvykius. Priminsiu siužetą. Vienas iš lėktuvų turėjo nukristi ant Baltųjų rūmų, bet teroristams to padaryti nepavyko. Kas dėl to kaltas, mes jau, matyt, nesužinosime, nors minėto kino filmo autoriai ir siūlo savo paaiškinimą. Jų versija: tai lėktuvo keleivių didvyriškumo pasekmė. Neleidę teroristams laisvai šeimininkauti pilotų kabinoje, jie nors ir pasmerkė save žūčiai, bet išgelbsti valdžios rūmus.
Iškart nustebina filmo kūrybinis stilius, tai, kaip filmo kūrėjai nutaria parodyti visą rugsėjo 11-osios tragediją. Filme nedaug tradicinių draminių momentų, kuriuose matome "dramatiškus" aktorių veidus. "United 93" - tai ištisa virtinė skrydžio pilotų, oro stebėjimo tarnybų pareigūnų pokalbių virtinė. Sunku net išskirti pagrindinius filmo herojus. Jų keliolika, 8 ar 10 herojų, kurie tai viename, tai kitame epizode ar jų serijoje tampa siužeto "varikliais".
Taip formuojama dokumentinio filmo erdvė, kurioje atsidūrusiam žiūrovui siūloma ne tiek charakterių kova, kiek "tikrovės įtampa". Įvykių tikrumo niekam nereikia įrodinėti, o dar ir filmas ima pabrėžti būtent šį aspektą. Sumanymas čia aiškus, mus norima panardinti į patį tų atmintinų įvykių centrą, lyg mes dabar atsidurtume ne prieš CNN ekranus, o pilotų kabinose.
Filmas daro gana keistą įspūdį. Simuliuojamas tikrumas toks ir lieka. Tai ir nenuostabu, nes filmo tikrove patikime per tam tikrą dramą, kuri leidžia tą tikrovę išgyventi. Tuo tarpu "United 93" nelyg šaltakraujis gyvūnas rodo daugybę paradokumentinių kadrų, ir tik nuo mūsų jausmų, mūsų vaizduotės priklauso, kuo šis filmas pavirs.
Tai mus atveda prie jau nesyk šiuose puslapiuose užduoto klausimo apie kino tikrovės tikrumo simuliavimo sėkmes ir nesėkmes. Štai kad ir nesenas tokio tipo šedevras, britų "Devynios dainos". Jose filmo tikrumas kaip reta tikras, nors ir parodomi tik tikrovės "draiskalai", nedidelės jos atplaišos. Bet jos taip gerai parinktos, kad nejučia dėliojasi į pilnakraujės tikrovės paveikslą, kuris atgyja jau mūsų vaizduotėje. Būtent todėl "Devynios dainos" ir yra toks vykęs filmas. Nes tai filmas, kuris atgyja labiau vaizduotėje nei ekrane.
"United 93" panašus, bet tradiciškesnis, besilaikantis nuoseklaus siužeto, vengiantis praleidimų, norintis papasakoti istoriją minučių tikslumu. Bet įdomu, kad tuo pasiekiamas atvirkštinis efektas. Filmas atstumia nuo savęs žiūrovą, paverčia jį paprastu stebėtoju, kuris ne toks ir svarbus, nes toks filmas kaip "United 93" puikiai atsilaikys ir be žiūrovo, taip "gerai", nuosekliai jis yra suręstas.Bet kartu kiekvienas atidesnis žiūrovas juk nepamirš - tai ne dokumentiniai kadrai, tai vaidybinis filmas. Čia viskas sugalvota, dirbtina, ir filmo kūrėjai stengiasi mus apgauti.
Tad "United 93" mums paradoksaliai parodo ne tiek rugsėjo 11-osios tikrovę, kiek jos netikrovę. Tų įvykių įsivaizduotą variantą, kurį sukūrė konkretūs asmenys kitų asmenų užsakymu. Ir kadangi filmas yra toks tvirtas, toks siekiantis parodyti "kietą" tų dienų tikrovę, jis mums nepalieka šansų susikurti savo rugsėjo 11-ąją ir taip (vėlgi paradoksaliai) atsidurti arčiau tos dienos.
Pabaigai ir intrigai sukurti galima pridurti, kad, nepaisant šių gana kritiškų eilučių, "United 93" Amerikoje susilaukė beveik visuotinio pripažinimo. Ir dar - netrukus galėsime pamatyti ir kitą filmą apie tą dieną, tai - "Pasaulio prekybos centras" (World Trade Center), kuriame jau tradicinis Amerikos kino dramatizmas ir paprastų gaisrininkų didvyriški žygdarbiai. Bus įdomi proga palyginti.
Bernardinai.lt informacija
7.6
60%
72
