Dainius Blynas. „Scanorama“ palieka namus

Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“ šiais metais Lietuvoje vyksta jau trečiąjį kartą. Džiugu, kad forumas tampa tradicinis. Juk tai vienas retų renginių, kurie leidžia ne epizodiškai ir vieną kartą, o nuodugniau ir nuolat sekti vieno regiono kino vystymąsi. Toks pastovumas ir nuoseklumas kol kas retenybė, palyginti su kitais Lietuvoje vykstančiais kultūros renginiais.

Šiame tekste norėtųsi pasidalyti ne objektyviu, bet kaip tik subjektyviu ir asmenišku žvilgsniu į šiemetinės „Scanoramos“ filmus. Tokio noro priežastis - taip pat subjektyvi. Lapkritį vykstantis kino forumas rodo kad ir vis labiau pripažįstamus, bet vis dėlto ne Italijos ar Prancūzijos, bet Šiaurės šalių filmus. Tai nuteikia ramiam, jaukiam ir gerąja prasme provincialiam žvilgsniui. O ir tamsa, gaubianti jau ne vien kino sales, bet ir visą lapkrityje paskendusią ir žiemai besiruošiančią Lietuvą, taip pat ragina nurimti, susikaupti ir vietoje dar vieno amerikietiško filmo pasirinkti skandinavišką melodramą, kuriose tiek nuo klimato, tiek nuo gyvenimo negandų dažniausiai siūlomas vienas patikrintas vaistas – šiltas žmonių tarpusavio ryšys.

Galbūt toks lyrinis požiūris į „Scanoramą“ ir nėra paplitęs Lietuvoje, bet jis leidžia gerai suvokti, koks vis dėlto kitoks buvo šiemetinis Šiaurės šalių kino forumas. Nuolat pristatinėtas kaip jaunas ir augantis šių šalių kinas nejučia skatino globėjišką žiūrovo požiūrį. Žinoma, toks požiūris nėra teisingas, nes, jau bene nuo 1995 m. paskelbus „Dogmos“ manifestą, žiūrovui leista suprasti, kad į kiną ateina savarankiškų ir pabrėžtinai nepriklausomų kino kūrėjų iš šiaurės šalių karta. Jų filmai iškart šokiravo, bet ne vien tai. Pavyzdžiui, pirmieji Larso von Tryro (Lars von Trier) filmai („Dogvilį“. Tai daugiau ar mažiau atvira ir kritiška amerikietiškos kultūros, mentaliteto, istorijos analizė. Galima su ja sutikti ar ne, bet tai Tryro požiūris ir panašu, kad į jį tikrai bus įsiklausoma. Amerikiečių Holivudo žvaigždžių „importas“ čia irgi atrodo mažų mažiausiai vykęs rinkodaros triukas. Taip daugelis amerikiečių bus priversti sužinoti apie šį danų išsišokėlį. Viljamas Defo (Willem Dafoe), vaidinantis „Manderlyje“, - pirmo ryškumo amerikiečių kino žvaigždė.

Tomas Winterbergas, vadinamas „Dogmos“ ideologu, pasikeitęs dar labiau. Naujausiame jo filme „Brangioji Vendi“ stebime istoriją apie mažo Amerikos miestelio jaunuolius, kurie susiburia į grupę, praktikuojančią gyvenimo būdą, balansuojantį tarp Oskaro Vaildo estetizmo ir Amerikos kaubojų romantizmo. Įdomi, įtraukianti, bet labai neįprasta istorija, ypač papasakota dabar jau norisi sakyti tokio „klasikinio“ dogmos režisieriaus kaip Tomas Vinterbergas.

Tad žymiausias norvegų režisierius ekranizuoja Bukovskį, Norvegijos ambasadorius savinasi Bukovskio literatūrinį palikimą, o didžiausia Šiaurės šalių kino žvaigždė režisierius Larsas von Tryras štai sukuria jau antrą filmą apie Ameriką ir su žymiausiais amerikiečių kino aktoriais. Belieka pridurti, kad Vinterbergas kuria vesternus. Tad turime paklausti: kas gi čia vyksta ir kaip tai galima suprasti?

Aiškesnį atsakymą duoti tikrai dar per anksti. Bet galima pasiūlyti bent dvi hipotezes. Pirma, atrodo, kad Šiaurės šalyse tikrai pavyko sukurti kino menininkų kūrybai palankią aplinką. Pirmiausia matėme tiesiog egzotiškų šiaurietiškų filmų, o dabar stebime, kaip lengvai ir drąsiai šie kino kūrėjai imasi „svetimų“ temų, taip suauga ir „palieka namus“.

Antroji hipotezė labiau sociologinė. Įdomu paklausti, kodėl čia tiek daug amerikietiškos kultūros. Ar Šiaurės šalių kine nematome kažko panašaus, kas vyksta tolimajame Honkonge, kur amerikiečių populiarioji kultūra taip pat yra vienas kino režisierių kūrybos šaltinių? Ir jei čia yra tiesos, ar tai neįrodo, kad eilinį kartą žmogaus kūrybiškumas pasirodė esantis gyvybiškesnis, nei pranašavo daugelis tradicionalistiškai nusiteikusių amerikietiškos kultūros kritikų? Ir besaikis amerikietiškos kultūros vartojimas kino teatruose ar priešais televizoriaus ekranus ne tik „nesuminkštino“ smegenų, o leido susikurti bendrą kalbą, kuri dabar ir leidžia norvegams kaip niekur nieko teigti, kad Bukovskis jiems beveik savas.

Bernardinai.lt