Kine, kaip ir platesnėje kultūroje, vis labiau pastebimas procesas, kai trinamos ribos tarp dalykų, kurie iki šiol buvo labai skirtingi. Štai ką tik Lietuvoje pradėtas rodyti filmas „Madagaskaras“. Filmas pasakoja zoologijos sodo grupės žvėrių nuotykius, kai jie, skatinami „psichozinių“ pingvinų (taip juos apibūdina liūtas Aleksas), pabėga iš savo narvų ir patenka į žmonių negyvenamą salą. Saloje juos pasitinka beždžionėlių lemūrų diskoteka su trankia, hipnotine muzika, kuri bene labiausiai primena Indijos pakrantėje Goa rengiamus transo muzikos vakarėlius, garsius savo narkotiniu žavesiu. Pati pabėgėlių kompanija irgi ne mažiau spalvinga... Liūtas Aleksas atrodo „padorus“, bet, gyvūnų gaudytojui į jį įšovus migdomųjų vaistų pripildytą ampulę, Aleksas panyra į šaunią psichodelinių vaizdų vaivorykštę, kuri kino žiūrovą nejučia nubloškia į prisiminimus apie praėjusios hipių laisvės laikus.
„Madagaskaras“ – tikrai linksmas ir dažniausiai visiškai nelėkštas bei juokingas filmas, bet įdomu paklausti: ar jis skirtas vos ne trečdalį kino salės užėmusiems vaikams? Klausimas gali pasirodyti kaip itin konservatyvi su laiku nespėjančio žiūrovo reakcija į filmą, tai tik rodo, jog šiuolaikiniai vaikai jau nebe tokie kaip anksčiau.
Toks vertinimas nėra nepagrįstas. Pakanka pažiūrėti vieną seriją kurio nors iš animacinių serialų, rodomų televizijos kanalu „Cartoon network“. Daugumos Lietuvos kabelinių televizijų rodomas kanalas daugiausia laiko skiria serialams, kurių veikėjai panašesni į šiuolaikinius suaugusiųjų populiariosios kultūros herojus nei į klasikinius disnėjiško vaikiškumo „žvėriukus“. Tai pripažįsta ir srities tyrinėtojai. „Šiuolaikiniai vaikai bręsta daug greičiau, ir jie nori herojų, kurie būtų šiek tiek ‚nekorektiški‘“, - teigia mokslininkas Robertas Thompsonas žurnale „The Economist“.
Kita vertus, atsiranda ir kita tendencija - vaikams greičiau suaugant, imamasi kurti televiziją vis jaunesniems žiūrovams. Julie Clark iš JAV miesto Denverio sukūrė vaizdajuosčių seriją, skirtą naujagimiams. Verslui plečiantis, atsirado ištisa linija panašių produktų, kurie bendrai buvo pavadinti „Baby Enstein“. Ir štai visai neseniai pagrindinė vaikiškos medijos kompanija pasaulyje „Disney“ nupirko šios linijos teises ir 2004 m. pardavė tokių produktų už 165 milijonus dolerių.
Greitėjantis kultūros kaitos procesas stebina vis naujais dalykais, ir su savo vaikais nuėję į „vaikišką“ filmą, galime būti apstulbinti to, ką pamatysime. Besistengdami suprasti ir paaiškinti neįprastą reginį iš savo - „suaugusiųjų“ - varpinės, nepamirškime akies krašteliu žvilgtelti ir į šalia sėdinčius vaikus. Nors sunku ginčytis, jog nemaža dalis naujojo vaikiškojo kino - tiesiog „gudri“ rinkodara, bet atrodo, kad vaikai „atsiliepia“ į tokius filmus. Ar galime vaikus suvokti tik kaip pasyvią tokių filmų auditoriją? O gal čia slypi didesni pokyčiai? Ką tik Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti „Madagaskaras“ gera proga iškelti sau tokius klausimus.
Bernardinai.lt
7.6
60%
72
