Džiuzepės Verdžio operos „Nabukas“ tiesioginė transliacija

2011 m. rugpjūčio 9 d., 22 val. 30 min."multikino" kino teatre Džiuzepės Verdžio operos „Nabukas“ tiesioginė transliacija iš atviro senovės graikų Taormina teatro Sicilijoje

Keturių dalių opera, atliekama italų kalba

Trukmė: 2 val.

Režisierius | Enrico Castiglione

Orkestras | Simfoninis Taorminos operos festivalio orkestras

Vaidmenis atlieka:

Nabukas | Juan Pons

Izmaelis | Massimiliano Chiarolla

Zakarijus | Francesco E. D’Artegna

Abigailė | Chiara Taigi

Aprašymas:

Laikas: 587 metai prieš Kristų

Vieta: Jeruzalė ir Babilonas

Pirma dalis: Jeruzalė

Jeruzalės šventyklos viduje

Žydai nugalėti ir Nabukas, Babilono Karalius, pasiruošęs žengti į Jeruzalę. Aukštas žydų šventikas Zakarijus ragina nenusivilti, bet pasitikėti dievu: „Egipto prieigose Jis išgelbėjo Mozės gyvybę“. Nelaisvėn paimta Fenena, jaunesnioji Nabuko duktė, vis dar gali išsaugoti taiką (atliekama arija: „Kaip tamsa prieš aušrą, kaip dulkė prieš vėją“). Zakarijus patiki Fenenos saugumą Izmaeliui, Jeruzalės Karaliaus sūnėnui ir buvusiam pasiuntiniui į Babiloną. Nors Fenena ir Izmaelis myli vienas kitą, kai lieka vieni, Izmaelis ragina ją geriau pabėgti nei rizikuoti savo gyvybe. Nabuko vyresnioji duktė Abigailė įsiveržia į šventyklą su užsimaskavusiais kareiviais. Ji taip pat myli Izmaelį. Aptikusi įsimylėjėlius, ji grasina Izmaeliui: jei jis neatsisakys Fenenos, Abigailė apkaltins ją išdavyste. Įeina pats Karalius (dainuojama „Tegyvuoja Nabukas“). Zakarijus meta jam iššūkį, grasindamas nužudyti Feneną durklu. Izmaelis įsikiša, siekdamas ją apsaugoti. Nabukas atsako įsakydamas sunaikinti šventyklą, tad žydai prakeikia Izmaelį kaip išdaviką.

Antra dalis: Netikintysis

Pirma scena: Babilono rūmai

Nabukas išvyko kariauti ir paskyrė Feneną regente – savo atstove. Abigailė rado dokumentus, įrodančius, kad ji nėra tikra Nabuko duktė, o vergė (atliekama arija: „Aš taip pat vieną kartą atvėriau savo širdį laimei“). Aukštas Baalio šventikas, lydimas žynio, ateina pranešti Abigailei, kad Fenena paleido žydų kalinius. Atsakydami jie planuoja suorganizuoti viską taip, kad Abigailė taptų karaliene – šiam tikslui jie ketina paskleisti gandus, kad Nabukas žuvo mūšyje. Jie palieka Abigailę dainuojančią „Aš pasiruošusi atsisėsti į krauju suteptą auksinį sostą“.

Antra scena: Babilono rūmų salė

Akomponuojant violončelių sekstetui, Zakarijus laukia Fenenos. Ji atsiverčia į žydų tikėjimą, taip sutaikydama Izmaelį su žydais. Tačiau pranešta, kad karalius miręs ir Abigailė bei Baalio aukštas šventikas reikalauja, kad Fenena atiduotų sostą. Netikėtai pasirodo pats Nabukas, paniekindamas abi puses – Baalio ir Hebrajų dievą, kurį jis nugalėjo. Jis pasiskelbia dievu. Zakarijui prieštaraujant, Nabukas įsako nužudyti žydus. Fenena tvirtina pasidalinsianti jų likimu. Kartodamas, kad jis dabar dievas („Aš ne karalius, aš dievas!“), Nabukas netikėtai nutrenkiamas žaibo ir praranda sąmonę. Karūna nukrinta – ją pakelia Abigailė.

Trečia dalis: Pranašystė

Pirma scena: Kabantys Babilono sodai

Baalio aukštas šventikas įteikia Abigailei įsaką nužudyti žydus ir Feneną. Lyg pamišęs įeina Nabukas, reikalaudamas sosto. Abigailė įtikiną jį patvirtinti įsaką, bet jis prašo išgelbėti Feneną. Jis pasako Abigailei, kad ji nėra tikroji jo duktė, bet vergė. Abigailė šaiposi iš jo, sunaikina dokumentą, įrodantį jos tikrąją kilmę. Suvokdamas, kad jis dabar kalinys, jis maldauja išsaugoti Fenenos gyvybę („O kokį įžeidimą aš turiu patirti senatvėje“). Abigailė džiūgauja.

Antra scena: Eufrato upės krantai

Žydai ilgisi gimtosios žemės: „Skrisk, mintie, ant auksinių sparnų; Skrisk ir nusileisk ant šlaitų ir kalvų“). Zakarijus dar kartą ragina juos neprarasti vilties: dievas sunaikins Babiloną.

Ketvirta dalis: Sudaužytas stabas

Pirma scena: Babilono rūmai

Atsibunda Nabukas – jo jėgos ir protas pilnai atsigavę. Jis mato Feneną surakintą, pasmerktą mirčiai. Prašydamas žydų dievo atleidimo, jis pažada atstatyti Jeruzalės šventyklą ir išpažinti tikrąjį tikėjimą („Žydų dieve! Altorius, tavo šventa šventykla, vėl pakils“). Remiamas ištikimų kareivių, jis pasiryžta nubausti išdavikus ir išgelbėti Feneną.

Antra scena: Kabantys Babilono sodai

Zakarijui lydint Feneną ir žydus į mirtį („Eik, mergele, eik ir iškariauk kankinio palmės šakelę“... „O, dangus atsivėrė! Mano siela ilgisi dievo“) ant Baalio aukojimo altoriaus, atskuba Nabukas su kardu rankoje. Sulig jo žodžiu Baalio stabas subyra į gabalėlius. Nabukas sako žydams, kad jie laisvi ir jog nauja šventykla bus pastatyta jų dievui. Įeina Abigailė. Ji išgėrė nuodų. Ji gailisi, prašo Fenenos atleidimo ir miršta. Zakarijus pasveikina Nabuką kaip dievo tarną ir Karalių karalių.