Kartais kino filmų srautas pateikia staigmenų. Nepretenzingai, paprastai ir nieko ypatingo nežadančiai pavadintas filmas "Ekstremalūs žudikai" pasirodė tiesiog kvapą gniaužiantis veiksmo filmas, primenantis geriausius Honkongo kovinių filmų laikus, kai juose karaliavo meistras Johnas Woo.
Kvapą gniaužia anaiptol ne nuo snukių daužymo, o nuo vaizdinės kultūros, kuri šio filmo kūrėjams, regis, yra įaugusi į kraują. Stebina taip retai dabartiniame kine sutinkamas režisieriaus Benny Chano sugebėjimas stebėti aplinką ir iš jos bei joje kurti tiesiog grakštų kino pasakojimą apie žiaurumą, jo priežastis, jausmus, sąžinę, žmogišką silpnumą. O Johną Woo, gerbėjams įsiminusį iš pirmųjų garsių dar Honkonge jo kurtų filmų "Kileris" ir "Kulka galvoje", prisiminiau todėl, kad "Ekstremalūs žudikai" savo sąžiningu ir, atleiskite už sentimentalų apibūdinimą, – nuoširdžiu požiūriu į pramoginį policinį veiksmo filmo žanrą nenusileidžia minėtiesiems Woo kūriniams.
Net keista - pastaruoju metu Holivudo filmuose po pusantros valandos rankomis kojomis mojuojantis, besivaipantis ir visiškai be jokio reikalo komedijiniuose niekuose išnaudojamas charizmatiškasis Jackie Chanas "Ekstremaliuose žudikuose" apskritai pusę ekrano laiko praleidžia depresuodamas ir gerdamas viskį. Bet nei filmo įtampa, nei siužetas dėl to nenukenčia. Ir veiksmo nesumažėja. Žinoma, jis demonstruos kovų menus, vikrumą, savo "firminius" judesius, pvz., sukimąsi dešimt kartų aplink savo ašį gulint ant žemės ir viena akimi stebint priešininko rankos judesį. Bet iš tikrųjų tai tebus vienas iš daugybės žavingų šio filmo ingredientų greta klasiškai nufilmuoto Honkongo, šiuolaikiškų architektūros formų, kurios tiesiog provokuoja fantazijos nestokojantį režisierių tikriems triukams, kaip, tarkime, kabojimas virš industrinio peizažo. O filmo kovinė scena "Lego" žaislų pasaulyje apskritai verta aprašyti atskirai - joje susijungia žaidybinis, pramoginis, preciziškos stilistikos ir pagaliau naivaus-žiauraus vaizduojamo pasaulio aspektai.
Todėl ir sakau, kad kūrėjai pastabūs aplinkai - šiuolaikinis pasaulis šiame filme ne mažiau grėsmingas ir gražus, nei iš specialiųjų efektų sukurtuose "Matricos" klonuose. Žinoma, specialiųjų efektų šiame filme yra, bet jie nelenda į akis, yra tik priedas prie žmogaus, prie jo sugebėjimo išjudinti kadrą, padaryti jį gyvą.
Filmo siužetas taip pat gana originalus, nors jo motyvai ir matyti. Originalus jame yra autorių talentas į vieną kumštį suimti ir veiksmo filmo žanrą, ir sentimentalią melodramą, ir šiek tiek komedijos. Nematoma yra riba tarp kompiuterinio žaidimo, kurį žaidžia jauni snarglėti niekšeliai, gerų tėvų vaikeliai, pagal savo sugalvotą siužetą žudantys policininkus, ir tikrų jausmų, žeidžiančių gyvus žmones, įtrauktus į šiuos žiaurius žaidimus "iš dyko buvimo". Jackie Chano herojus kaip tik ir patenka į ekstremalaus sporto ir kompiuterių fanatų kuriamus žaidimus - spąstus. Jis turi sudoroti gaują turtingų vaikelių, kuriems nieko netrūksta, ir būtent todėl jie grobia bankus ir žiauriai žudo policininkus.
Į filmo siužetą ilgainiui įsilieja dar viena - atšalusių tėvų ir vaikų santykių – tema, kuri ir provokuoja vaikų žiaurumą. Kai du gaujos nariai vienas kitam siūlys vis didesnę kainą už vienas kito tėvų nužudymą, filmas peržengs paprasto "šaudo gaudo" filmo ribą. Geriausi rytietiški filmai apskritai visais laikais pasižymėjo tuo, kad jų autoriams žanro grynumas nereiškė neproblemiškumo, o netgi atvirkščiai. Ir "Ekstremaliuose žudikuose" kiekvienas pralietas kraujo lašas, kiekvienas žiaurus ar žavus triukas yra motyvuotas, suprantamas, paaiškintas. Todėl filmas apie agresiją pats savaime nėra agresyvus. Bet gana atraktyvus, stilingas ir negailestingas daugeliui savo personažų. Viena vertus, jo siužetas telpa į anksčiau parašytą sakinį, kita vertus, jame yra daugybė niuansų - pasistengta, kad čia nenuobodžiautum vien stebėdamas policininko kovą su gerose mokyklose intelekto prasme gerai ištreniruotais paaugliais. Čia rasime ir sentimentalią, grynai rytietiškomis naiviomis spalvomis "aprašytą" policininko ir jo mylimosios istoriją, netikro policininko personažą ir daugybę gyvų žmonių su savo charakteriais ir biografijomis, kurių taip retai pasitaiko tame žanre, kuris nerytietiškai naivių komercininkų vaidinamas "veiksmo filmu".
Rasa Paukštytė „Verslo žinių“ priedo „VŽ Savaitgalis“ medžiaga
7.6
60%
72
