Interviu su animacinių filmų režisiere Jūrate Leikaite

-- Kas paskatindavo sukurti vieną ar kitą filmą? Papasakokite filmų atsiradimo istoriją.

Jūrate Leikaitė: Kiekvienas filmas turi savo atsiradimo istoriją. Filmas kuriamas ilgai - beveik vienerius metus. Jeigu filmas sudėtingesnis, reikia prie jo pasėdėti ir ilgiau - kartais net dvejus metus. Per tą laiką pasikeičia nuotaika ar net  gyvenimo sąlygos, bet filmas gyvena kartu su tavimi ir neatsiejamai keičiasi pagal autoriaus savijautą. Kiekvieno filmo atsiradimo istorija labai skirtinga.

Pavyzdžiui, idėja sukurti filmą „Braškės ant eglės“ kilo perskaičius Lietuvos vaikų sukurtų pasakų knygelę. Labai patiko dešimtmetės Evelinos Dzimanavičiūtės pasaka: „Braškės ant eglės“. Teko stipriai praturtinti jos trumpą pasakėlę daugybe nuotykių ir keistais personažais, bet Evelinos istorija liko.

Mergaitė gyveno Merkinėje. Teko pakviesti ją į studiją ir susipažinti. Evelina gavo pirmąjį savo gyvenime honorarą ir buvo labai laiminga, kad pagal jos pasaką sukūrėme filmą. Filmas „Braškės ant eglės“ – tai Kalėdinė pasaka apie stebuklus ir išsipildančius norus.

Filmas apie sraigę Maivą gimė iš mano vaikystės, nes labai mylėjau sraiges. Kilo mintis sukurti personažą, kuris elgiasi ekscentriškai, nenori pritapti prie pilkos masės. Ar visos sraigės vienodos? Ar jos turi mamas? Kaip jos atskiria savo mamas nuo kitų mamų? Kodėl sraigės neturi šeimos? Ar žiemą jos miega? Ar mažosios sraigelės turi sesutes?

Šie klausimai vaikystėje man nedavė ramybės. Todėl sukūriau personažą, kuris - lyg paauglė mergaitė - ieško būdų šokiruoti aplinkinius. Kartais jai visai neblogai pavyksta, o kartais tenka ir pakentėti.

Filmas „Svajonių bokštas“ pasakoja apie sraigės Maivos svajonę pasistatyti patį gražiausią namelį visame miške. Netyčia nukritusi knyga atsiverčia kaip tik tame puslapyje, kur buvo puiki „Babelio bokšto“ iliustracija. Ši iliustracija be galo patiko sraigei Maivai ir ji ėmė statyti vietoje seno namelio didžiulį bokštą. Kaip jai pavyko, galima pamatyti filme.

-- Ar labai skiriasi pirminis filmo sumanymas nuo jau pabaigto filmo?

Jūrate Leikaitė: Pradėdama filmą visada tikiuosi, kad tai bus kažkas ypatingo, tačiau klaidų nepavyksta išvengti. Kas nedirba, tas neklysta. Kai pabaigi filmą, jautiesi laimingas ir patenkintas. Praėjus kuriam laikui, norisi kai ką filme pakeisti, bet jau nebegali.

Pavyzdžiui, po filmo „Braškės ant eglės“ sukūrimo jaučiausi labai pavargusi. Visus filmo fonus piešiau dažais ant popieriaus labai kruopščiai tapydama. Prie filmo dirbo apie dvidešimt dailininkių. Reikėjo prižiūrėti kiekvienos iš jų darbą, sekti, kad piešinių charakteris ir stilius atitiktų modelius. Patirties nebuvo, todėl buvo sunku. Teko įdėti labai daug darbo į filmo gamybą, bet rezultatas mane nuliūdino - atrodė, tiek ilgai dirbome, o tik septynių minučių filmas gavosi. Toks trumpas...

Bet įdėtą vargą į filmo „Braškės ant eglės“ kūrimą kompensavo vaikų reakcija po peržiūros per premjerą.

Labai šiltai filmą sutiko Amerikos lietuvių vaikučiai, kurie po filmo kartojo pirato braškės dainelę: „Aš esu piratas braškė... mane nuraškė...“.

Daineles įdainavo Neringa su grupe vaikų iš „Tele-Bim-Bam“, kompozitorius Skirmantas Sasnauskas sukūrė linksmas melodijas. Jam teko įdainuoti ir keistą Kalėdų Senelį, pirmą kartą gyvenime paragavusį braškių: „Skanu, o kur visi dingo?...“

Vėliau ši frazė buvo dažnai kartojama mūsų šeimoje, ragaujant skanius patiekalus.

Režisieriui labai svarbus santykis su žiūrovu. Džiaugsminga vaikų reakcija veikia lyg eleksyras, suteikiantis jėgų tolesnei kūrybai.

-- Kokius filmus kuriate dabar?

Jūrate Leikaitė: Šiuo metu kuriu filmą „Taip Laima lėmė“. Jis remiasi lietuvių liaudies mitais, sakmėmis. Kiekvienam tik gimusiam žmogui deivė Laima nulemia jo likimą: „vieniems pataluose gyventi, kitiems varge skursti“.

Šimtas žmonių miršta, šimtas – gimsta. Pasaulyje yra pusiausvyra: vieni laimingi, kiti – neturtingi, bent tuo rūpinasi deivė Laima. Man rūpi klausimas - ar galima pakeisti savo lemtį.

Animacinį filmą „Taip Laima lėmė“ jau greitai pamatysime Lietuvoje.