Ispaniška drama laimėjusi ne vieną apdovanojimą...

Susisėmęs septynis Gojos apdovanojimus (ispaniškasis Oskarų atitikmuo), Iciar Bollain filmas iškelia sunkius klausimus apie pavydų vyrą, jo prievartą ir jį mylinčią moterį. Nors „Pasiimk mano akis“ yra šeimyninė drama, gilus psichologizmas ir subtiliai pasakojama tarpusavio santykių istorija atskleidžia kitą jos pusę. Susipynus meilės ir prievartos motyvams, režisierė peržengia įprastas tokiais prieštarai būdingas trilerių klišes.

Pilar (akt. Laia Marull) yra mylinti žmona, nuolat kenčianti žiaurius vyro Antonio (akt. Luis Tosar) pavydo priepuolius, tačiau neprarandanti vilties, kad jis pasikeis. Filmo įtampa slypi dvipusėje Antonio asmenybėje. Vieną naktį Pilar pabėga iš namų, kartu pasiimdama jų vienintelį sūnų. Tačiau po kiek laiko Antonio supranta, kad negali be jos gyventi ir maldauja sugrįžti. Matydama jo nuoširdumą, Pilar suteikia jam dar vieną šansą. Antonio trokšta pasikeisti, ir kartais atrodo, kad tai jam pavyksta. Bet šeimyninės idilės akimirkos trunka neilgai ir Antonio užvaldo jo tamsioji pusė. Jis lanko grupinės psichoterapijos kursus, kurie filme tampa tiek socialine, tiek ir asmenine tema. Jo siekis pasikeisti tampa ne tik asmenine Antonio kova, bet ir didžiausiu Pilar rūpesčiu. Ji „atiduoda jam savo akis“. Antonio ir Pilar sieja dramatiški meilės, balansuojančios ant neapykantos ribos, ryšiai.

Drama itin paveiki dėl įtaigios vaidybos. Kritikai pastebi, jog Laia Marull, padarydama beveik neįmanoma, perteikia Pilar jausmus kiekvienu žvilgsniu, judesiu, gestu ar balso intonacija. Subtili jos vaidyba persmelkia kiekvieną kasdieninio gyvenimo epizodą. Sunki Antonio rolė Luiso Tosaro dėka atsiskleidžia charakterio dvilypumu, reikalaujančiu itin subtilaus psichologizmo.

Už vaidmenį filme „Pasiimk mano akis“ Laia Marull gavo ne vieną Ispanijos ir tarptautinių kino vertintojų apdovanojimą. Svarbiausi iš jų – Gojos apdovanojimas bei nominacija už geriausią moters vaidmenį Europos filmų apdovanojimuose. Už Antonio vaidmenį aktorius Luisas Tusar taip pat gavo Gojos apdovanojimą, Auksinės gulbės prizą tarptautiniame Kopenhagos filmų festivalyje ir keletą kitų ne mažiau reikšmingų prizų. Iciar Bollain režisūra taip pat susilaukė plataus tarptautinio pripažinimo. Nuolat auganti įtampa, charakterių dramatizmas, sudėtingi psichologiniai vingiai – tai tarsi sutirštinta kasdieninės realybės versija, kurią mums siūlo režisierė Iciar Bollain. Čia nerasite ypatingų specialiųjų efektų ir judraus montažo. Bet filmui įpusėjus išties pasijusite pusiaukelėje – nors kiek įsigilinus, pasakojimo gijos įtrauks jus į filmą iki pat atomazgos.