Vasario mėnesį Lietuvos žiūrovai vėl turės galimybę išvysti žaviąją Audrey Tautou naujausiame jos ir „Ilgos sužadėtuvės“. Sukurtas pagal populiarų prancūzų romaną, filmas nukelia į Prancūziją, į I-o Pasaulinio karo pabaigą ir pasakoja nuostabią dviejų jaunų įsimylėjėlių istoriją. Filmo pasirodymo proga Audrey Tautou sutiko duoti interviu. Ar tiki vaikiška meile, besitęsiančia visą gyvenimą?
Turbūt ji įmanoma. Mano seneliai gyvena susituokę jau 66-erius metus.
Ar labai skyrėsi darbas su tuo pačiu režisieriumi prie filmų „Amelija iš Monmartro“ ir „Ilgos sužadėtuvės“?
Labai skyrėsi mano personažai. Šįkart aš labai stengiausi įsijausti į Matildą. Net stengiausi per daug neveikščioti iš filmavimo aikštelės, kad tik jos nepamesčiau. Dėl to šįkart buvau vienišesnė, labiau užsisklendusi savo burbule. Net ir laisvadieniais, kai nefilmavome, stengiausi neatitolti nuo Matildos.
Filme „Ilgos sužadėtuvės“ tavo veikėja labai prietaringa. Ar tu gyvenime taip pat prietaringa?
Ne, dabar ne, nors praeityje buvau ganėtinai prietaringa. Šiandien prietarais per daug nepasikliauju, nors kai kas vis dar išliko: nebijau juodų kačių, bet po kopėčiomis nevaikštau, dažnai liečiu medį, nieko nekalbu apie savo projektus, kol jie dar nėra visiškai aiškūs. Tokie štai dalykai.
Tu vis dar vengi darbo Holivudo filmuose. Kas tave stabdo?
Aš nevengiu darbo Holivude, tiesiog nesulaukiu įdomių pasiūlymų. Tikrai nenoriu griebtis bet ko tik todėl, kad tai Holivudo prodiuserio projektas. Mane domina ne bet kas, o geri ir įdomūs filmai. Aš tikrai myliu savo darbą ir imuosi tik tų projektų, kurie mane jaudina menine prasme. Galbūt mane labiau domina nepriklausomi projektai nei komerciniai, tačiau tikrai neturiu jokių išankstinių nusistatymų prie Holivudo filmus.
Ar tu tokia pat linksma ir optimistiška kaip ir tavo herojė Matilda? Linksma... Galbūt... Nežinau. Esu normalus žmogus su savo nuotaikų pokyčiais. Aš neanalizuoju savęs, todėl nežinau ir nenoriu žinoti, kokia esu. Manau esu šiek tiek išsiblaškiusi ir man tai tinka. Tiesiog gyvenu neklausinėdama savęs tūkstančius klausimų.
Ar Jean-Pierre Jeunet vizualinis stilius tau padeda ar trukdo?
Kai vystau charakterį, man jokios įtakos nedaro nei filmo dizainas, nei dar kas nors kitas. Tiesiog aš geriau jaučiuosi dirbdama su man pažįstamu režisieriumi. Jis manimi pasitiki ir suteikia man labai daug laisvės, nežiūrint į tai, kad jo kadrai ir estetika yra labai griežti ir konkretūs. Tai Jeunet stilius.
Ar aktorės karjeroje naudojiesi savo grožiu?
Grožis ilgai netrunka. Apie jį niekuomet negalvoju. Tiesiog stengiuosi neatrodyti bjauriai ir pakylėti savo kartelę (juokiasi).
Kaip tu „stengiesi netarodyti bjauriai“?
Nežinau. Prausiuosi (juokiasi)... Nelaikau savęs gražuole. Julia Roberts ar Monica Bellucci tikros gražuolės, o aš tik simpatiška (juokiasi).
Kaip tu manai, kokių bruožų pranzcūziški ir apskritai europietiški filmai įneša į JAV kino rinką?
Manau, prancūzų filmai tiesiog įneša savo kultūros. Prancūzijoje veikia visai kitos filmų prodiusavimo tradicijos. Kino kaip pramonės suvokimas nėra toks stiprus ir svarbus, koks jis yra Amerikoje. Tai duoda daugiau erdvės polėkiui, kūrybai. Tiesiog kitas filmų kūrimo ir filmavimo būdas. Jean-Pierre Jeunet, nors kuria didelius ir populiarius filmus, turi labai ypatingą stilių. Man rodos, jis, nors imasi svarbių ir ambicingų projektų, kuria labai asmeniškus filmus. Tai ganėtinai neįprasta amerikiečių kinui.
Dėkui už pokalbį.
7.6
60%
72
