Jau keletą metų Lietuvos kino teatruose nebuvo plačiau pristatomas dabartinis italų kinas. Pavieniai italų režisierių filmai kartkartėmis šmėsteli tradiciniuose Lietuvoje rengiamuose kino festivaliuose.
Vilniuje įsikūręs Italų kutūros institutas kartu su „Skalvijos“ kino centru gegužės 5 – 9 d. rengia Italų filmų savaitę. Bus pristatyti penki pastaraisiais metais sukurti vaidybiniai filmai. Režisieriaus Davide‘o Ferrario komedija „Po vidurnakčio” („Dopo mezzanotte”, 5 d. 19 val.)
Berlyno kino festivalyje pelniusi „Don Kichoto“ ir „Kaligario“ apdovanojimus, pasakoja apie vaikinuką Martiną, kuris dirba naktiniu sargu architekto Antonelli pastate. Ten įsikūręs ir Turino kino muziejus. Čia Martinas susižavi klasikiniais nebyliaisiais filmais, o vėliau ir mergina Amanda.
„Trys dienos anarchijos” („Tre giorni d’anarchia”, 6 d. 19 val.) – tai istorinė režisieriaus Vito Zagarrio drama, paremta tikrais faktais. Istorija rutuliojasi Sicilijoje, 1943 m. liepą. Iš tarnybos paleistas dvidešimt penkerių metų kareivis Džiuzepė grįžta į savo kaimą. Tris liepos dienas tvyro laimės, laisvės ir anarchijos atmosfera, kai jau nebėra fašistų ir kol dar nėra amerikiečių. Visi gyvena jausmu, kad galima sukurti naują pasaulį, galima fantazuoti, būti tikrai laisvais žmonėmis savame krašte.
Italų kino klasikas Mario Monicelli savo naujausiam filmui „Dykumų rožės” (“Le rose del deserto”, 8 d. 19 val.) taip pat pasirinko karinę istoriją. 1940 m. vasarą Italijos armijos sanitarinis būrys įsikuria Sormane, Libijos dykumų oazėje. Karo veiksmai labiau primena iliuziją, nei šiurpią tikrovę. Stovykloje visi atsipalaidavę: vyriausiasis vadas leidžia laiką rašydamas aistringus meilės laiškus savo jaunai žmonai, o čia jau seniau įsikūręs italas vienuolis suburia karius teikti medicininę pagalbą vargstantiems vietos žmonėms. Žinia apie jų sugebėjimus ir paslaugumą greit pasklinda ir karo misija virsta humanitarine. Tačiau karinė padėis Šiaurės Afrikoje staiga pasikeičia ir Sormano stovyklą užtvindo iš pradžių bėgantys kareiviai, o paskui nuo anglų armijos besislepiantys sužeistieji.
Nacionalinių kino įvertinimų pelniusi režisieriaus Alessandro D’Alatri komedija „Karštis“ („La Febbre“, 7 d. 19 val.) pasakoja apie trisdešimtmetį braižytoją Marijų Betini. Nors jis studijuoja architektūrą, jo didžioji svajonė - atidaryti savo barą. Tačiau kai Marijui savivaldybėje pasiūlomas darbas, jis entuziastingai jo imasi. Tačiau šaunus vyrukas tampa problema viršininkui.
Keturis nacionalininius Davido di Donatello apdovanojimus pelniusi režisieriaus Daniele‘io Luchetti komiška drama “Mano brolis yra vienturtis” (“Mio fratello è figlio unico”, 9 d. 19 val.) nukelia į septinto dešimtmečio Italijos provinciją. Filmo istorija pasakoja apie du brolius. Vienas jų - Ačijus - tikra tėvų nelaimė, mušeika ir karštakošis. Jo brolis Manrikas - gražus, charizmatiškas, visų mylimas, tačiau taip pat pavojingas. Du jaunuoliai kovoja priešinguose politiniuose frontuose, myli tą pačią moterį. Jų gyvenimas susideda iš pabėgimų, sugrįžimų, muštynių ir aistrų.
Filmai „Po vidurnakčio”, „Mano brolis yra vienturtis” - su lietuviškais subtitrais, kiti – su angliškais.
"Skalvijos" informacija
8.1
66
27%
