Irano kinas Lietuvos žiūrovams yra menkai pažįstamas ir asocijuojasi su egzotika. Ko gero, daugelis žmonių yra girdėję režisieriaus Mohseno Makhmalbafo pavardę ir jo įkurtą mokyklą, kurioje patirties semiasi ne tik šio kūrėjo dukterys Samira ir Hannah, bet ir kiti Irano talentai. Tačiau nė vienas Mohseno Makhmalbafo filmas iki šiol nebuvo rodytas Lietuvos kino teatruose. Tą patį galima pasakyti apie kito garsaus Irano režisieriaus Abbaso Kiarostami filmus (tik kadaise "Trešnių skonį" rodė mūsų televizijos), kuriais jau daugelį metų žavisi visas pasaulis.
Bahman Ghobadi dar nėra toks populiarus, bet yra žinomas kaip pirmas kurdų kilmės režisierius Irano kino istorijoje. Savo karjerą jis pradėjo 1999-aisiais trumpo metražo filmu "Gyvenimas rūke", o didžiajame kine debiutavo 2000-ųjų jausminga drama "Neblaivių žirgų laikas" (The Time of Drunken Horses), kuri Kanų festivalyje buvo apdovanota prestižiniu "Auksinės kameros" prizu už geriausią debiutą.
Naujausiame kūrinyje "Vėžliukai gali skraidyti" jis nesistengia sukurpti kažkokio politinio manifesto ir nekaltina didžiųjų valstybių vadovų už beprasmišką karą.. Ghobadis susitelkia ties žmonėmis ir akylai stebi suaugusiųjų bei vaikų reakcijas į sudėtingiausias gyvenimo situacijas. Siužetas sukrečia, bet režisierius sugeba meistriškai liūdnas scenas paįvairinti geru humoru ir stengiasi išvengti nereikalingo sentimentalumo.
"Realiame gyvenime įvairių tragedijų ir dramų išvarginti žmonės visuomet griebiasi humoro, kuris padeda jiems priprasti prie tokios neįprastos situacijos. Dauguma kurdų yra išgyvenę daugybę liūdnų akimirkų, todėl kaip ir mano filmo herojai stengiasi nuoširdžiai džiaugtis net pačiais smulkiausiais malonumais", - teigia režisierius Bahman Ghobadi.
"Vėžliukai gali skraidyti" - tai filmas apie gyvenimą karo metu, bet taip pat apie viltį, kad ateityje viskas bus žymiai geriau. "Vėžliukai" – tai maži vaikai, kurie labiausiai nukenčia nuo karo košmarų, nors patys dar ne viską suvokia. Pagrindins herojus - 13-metis luošas berniukas Soranas. Jis puikiai moka instaliuoti palydovines antenas, todėl vietiniai jį pravardžiuoja "Satelitu". Jis elgiasi tarsi patyręs verslininkas ir mėgina užkrėsti energija kitus. Bendraamžiai gerbia Soraną ir klauso jo nurodymų rinkti minas ir jas pelningai parduoti arba iškeisti į ginklus.
Karo išvakarėse virš kaimelio praskrieja JAV kariuomenės malūnsparnis ir platina propagandinius lapelius apie tai, kad amerikiečiai pasirūpins žmonėmis ir išgelbės juos nuo skurdo, tačiau tokios keistos pastangos tik didina chaosą ir dar labiau blogina gyvenimo sąlygas.
"Vėžliukai gali skraidyti" - tai pirmasis filmas, kuris buvo sukurtas Irake po JAV kariuomenės įsiveržimo ir Sadamo Huseino nuvertimo. Tai tikroji šios šalies pusė, dažniausiai nepatenkanti į TV naujienų laidas ar laikraščių puslapius. Pusė, kur nėra elektros ir vandens, o vietiniai nerimastingai laukia dujų atakos ar eilinio sprogimo. Jų niekas neinformuoja nei apie karo pradžią, nei apie jo eigą.
Visi ekrane rodomi įvykiai yra tikri, nesugalvoti, nes nė vienas kurdas neleistų režisieriui sukurti kitokios juostos. "Aš nufilmavau absoliučią tiesą, nors tai nėra dokumentinis kūrinys. Tokie dalykai vyksta iš tikrųjų, šiomis dienomis. Tie žmonės neturi darbo, pinigų ir pramogų, o pagrindiniai vietinių vaikų žaislai yra įvairūs ginklai ir amunicija", - aiškina režisierius Bahmanas Ghobadi.
Dramos "Vėžliukai gali skraidyti" pasaulinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje ir nusipelnė JAV kino kritikų simpatijų. Tuo pačiu metu s kūrinys dalyvavo San Sebastjano kino festivalio konkursinėje programoje ir buvo pripažintas geriausiu filmu ("Auksinės kriauklės" premija). Po seanso Ispanijos kurortiniame mieste salėje kurį laiką tvyrojo absoliuti tyla ir nė vienas žiūrovas dar ilgai nenorėjo pakilti iš vietos. Plojimai, kurių šis svarbus ir reikalingas filmas tikrai nusipelnė, nuaidėjo gerokai vėliau.
Šio filmo svarbą įrodo nesibaigiantys kvietimai į prestižinius kino festivalius, o įtakingi leidiniai "Screen International" ir "Variety" negailėjo jam pačių aukščiausių įvertinimų. Populiarusis JAV laikraštis "New York Post" filmą priskyrė prie būtinų pamatyti kategorijos. Irano ir Irako "vėžliukai" jau skraidė Čikagoje ("Sidabrinio Hugo" prizas už antrąją vietą), Berlyne ("Stiklinis lokys" programoje "Kinderfilmfest"), Roterdame (žiūrovų simpatijų prizas), Pusane, Monrealyje, Londone, Tokijuje ir t.t. pagal eilę Vilniaus tarptautinis kino festivalis "Kino pavasaris" šiame sąraše yra 42-asis. Iš Lietuvos režisieriaus Bahmano Ghobadi dramos kopija keliaus į Daniją, Italiją, Portugaliją ir Čekiją, kur papildys jubiliejinio 40-ojo Karlovy Varų kino festivalio specialiąją programą. Filmo iškovotų apdovanojimų kolekcijoje jau yra 25 prizai iš įvairiausių pasaulio šalių. Naujausias iš jų - kovo pabaigoje pasibaigusio San Francisko kino festivalio žiūrovų simpatijų premija.
Režisieriaus Bahmano Ghobadi prodiuserinės kompanijos "Mijfilm" (kurdų kalboje žodis "mij" reiškia "rūką") iniciatyva visos šio filmo pajamos už rodymą tarptautiniuose kino festivaliuose yra skiriamos benamiams Irako vaikams. Daugelį jų jūs pamatysite ekrane, nes negalintis normaliai vaikščioti Soranas ir abiejų rankų netekęs Hireshas, o taip pat kiti berniukai ir mergaitės vaidina patys save.
Autentiškoje aplinkoje nufilmuota drama "Vėžliukai gali skraidyti" (Turtles Can Fly) bus rodoma tarptautiniame kino festivalyje "Kino pavasaris" per papildomas renginio dienas nuo balandžio 11-osios. Kartu su Bahmano Ghobadi kūriniu Lietuvos žiūrovai galės susipažinti su Woody Alleno dramedija "Melinda ir Melinda", ispanų režisierės Iciar Bollain drama "Pasiimk mano akis" ir kiniečių režisieriaus Changwei Gu epine melodrama "Povas", kuri 2005-ųjų Berlyno kino festivalyje iškovojo Didįjį žiuri prizą.
6.1
93%
80
