Jūsų gerovės dienos jau suskaičiuotos

„Aš buvau paskutinis iš pankų“,- sako filmo „Sudie Leninai“, o dabar ir mūsų ekranus pasiekiančiais „Auklėtojais“, tarsi perkelia veiksmą iš amerikietiško Vudstoko ir prancūziškųjų 1968-ųjų, pasižymėjusių laisvės dvasia ir jaunimo judėjimais, pasisakančias prieš sustabarėjusią ir nužmoginančią grynojo kapitalizmo logiką, bauginančiai beveides valstybės institucijas ir antihumaniškas korporacijų struktūras. Taip ši kino banga atgaivina europietiškąsias „Jaunų ir įtūžusiųjų“ kino tradicijas ir vėlgi pasiūlo savitą amžinos kovos už socialinį teisingumą versiją ir pasakoja mums apie savus žmogiško bendrabūvio idealus.

Inteligentiškas scenarijus, energingas ir naujas filmavimo stilius, intriguojantys dialogai ir nenuspėjamos siužeto paslaptys privers visų amžiaus grupių žiūrovus ne tik pergyventi už trijų jaunųjų herojų likimą, bet ir permąstyti savo kasdienių ir ilgalaikių pasirinkimų prasmę. Ką ir kodėl perkate? Kokius restoranus lankote? Kaip elgiatės su padavėjom? Kokį pasitenkinimą jums teikia uždirbti pinigai? Galų gale, ar mokate mylėti, pasitikėti? Įvairius žanrus išmintingai suvienijusiame filme pasakojama apie jaudinančią dviejų skirtingų kartų, dviejų skirtingų socialinių grupių atstovų akistatą.

Siužetas aštrus. Janas (akt. Daniel Bruhl) ir Piteris (akt. Stipe Erceg), Julė (Julia Jentsch) yra jauni maištautojai, kurie nenumaldomai trokšta pakeisti pasaulį. Jie gyvena kukliai, sunkiai dirba už mažus atlyginimus ir, tvardydami savo nuoskaudas, turi pretenzijų pakeisti visko pertekusių turtuolių mąstymą. Būdas, kuriuo jie tai daro, netelpa į įstatymo ribas. Vėliau tai atsisuka prieš pačius „revoliucionierius“. Jie nelegaliai įsiveržia į pasiturinčiai gyvenančios šeimos namą, bet nieko nevagia, nelaužo ir nepasisavina, bet perstato baldus į visai kitas vietas, išmėto brangius papuošalus ir smulkius daiktus. Savo misiją jie užbaigia grėsmingais užrašais ant sienų ("Jūsų gerovės dienos jau suskaičiuotos", "Jūs esate pernelyg turtingi" arba "Pas jus yra perdaug pinigų") ir pasirašo išgalvotu pseudonimu "Auklėtojai". Lengva terorizmo forma? Baimės propaganda? Būkite ramūs, ne viskas taip paprasta. Netrukus filmo herojai pateks į nesuvaldomą įvykių verpetą, kas juos privers nuolat klausti apie pasirinkto kelio tiesumą.

Šalia socialinio akcento, „Auklėtojai“ yra ir asmeninė trijų jaunuolių ir milijonieriaus verslininko drama. Čia pasakojama ne tik apie liberalizmą ir kairuoliškumą, bet ir apie meilę, pyktį, pavydą, pasitikėjimą, ištikimybę (žmonėms ir idealams). Kur veda nusikaltimas, net tuo atveju, jei jis grįstas gerais motyvais? Čia klausiama: ar įmanoma pasikeisti? O jei taip, jei pasikeiti pats, ar tai nors kiek keičia pasaulį? Ar yra tų, kurie niekad nesikeičia? Kas lieka kiekvienam iš mūsų po kiekvienos pasisekusios ar nepasisekusios revoliucijos (net jei tai būtų tik mažas žingsnis link asmeninės evoliucijos)? Nenuostabu, kad šiuos klausimus mums kelia ir bando atsakyti Hans Weingartner, kuris savo, kaip režisieriaus, kelią pradėjo derindamas savo profesiją su neuropatologijos studijomis. Tas, kuris nemažai laiko iki smulkmenų gilinosi į tai, kaip veikia fiziologiniai žmogiškojo mąstymo mechanizmai, dabar neria į žmogiškosios minties psichologiją. „Auklėtojuose“ randame siekį kasdienį žmogiškumą suderinti su globaliomis idėjomis ir, tam tikru požiūriu, nauja morale. Konfliktines situacijas čia negailestingai rėžia skvarbi psichologo akis.

Filmo pabaigoje herojai, pasilikę sau geriausias revoliucijos idėjas, tačiau atsisakę radikalaus maišto, varto laikraštį, kuriame užsimenama apie jų vardu pasivadinusius judėjimus keliose Europos vietose. Tai ne tik suvaidinta dokumentika. Taip yra iš tikrųjų. Ir Lietuvoje. Žvilgtelkit www.aukletojai.org. Ne, ten niekas tiesiogiai nesikėsina į kieno nors ramybę. Ten mąstoma apie kitus, žmogiškesnius bendrabūvio būdus. Ir jie vienaip ar kitaip pasiūlomi. Tai veikla, kuria visada norėjo užsiimti filmo „Auklėtojai“ režisierius, tačiau nerado tų, kurie būtų pasiruošę veikti kartu su juo. Jis sako: „Sukūriau šį filmą jaunimui. Aš jiems noriu pasakyti: maištas – tai puiku. Net jei tai viena iš pramogos rūšių – tai vis tiek naudinga visuomenei. Kad ji vystytųsi, reikalingas pasipriešinimas“.

Tokį prieštaringą, veiksmo, idėjų, jaunatviško įkarščio kupiną dramą mums siūlo filmas „Auklėtojai“. Jis jau padarė įspūdį Europos žiūrovams. Kanų festivalyje filmas buvo nominuotas "Auksinės palmės šakelės" apdovanojimui, Europos kino meno akademija Danielį Bruhlį (suvaidinusį ir pagrindinį vaidmenį filme „Sudie, Leninai“) nominavo geriausio 2004-ųjų metų aktoriaus apdovanojimui.