Kaip turi atrodyti beširdė, nejautri būtybė, kuriai daugiau niekas nerūpi, kaip tik įvairių taisyklių ir įstatymų vykdymas? Tokią užduotį turėjo įgyvendinti filmo „Galaktikos gidas“ kūrėjai, pasiryžę į kino ekraną perkelti pačius fantastiškiausius D. Adamso romano personažus - vogonus.
„Vogonai yra panašūs į žmones. Jie puikiai žino, kas dedasi visatoje, tačiau yra nepataisomi, beviltiški biurokratai,“ – taip šiuos veikėjus apibūdino režisierius Garthas Jenningsas.
Įkvėpimo filmo kūrėjai sėmėsi iš XVIII a. karikatūristo Jameso Gillray‘aus, kuris vadinamas politinių karikatūrų tėvu. Jo aštrūs, satyriniai, taiklūs piešiniai, kuriuose vaizduojami nutukę politikai, korumpuoti teisėjai ir baisūs Karališkų rūmų nariai, atspindėjo jų žmogiškas silpnybes ir klaidas.
„Mes ieškojome atsakymo į klausimą, kaip turi atrodyti ateiviai XXI amžiuje, o atsakymą radome XVIII a. J. Gillray‘us piešė milžiniškus, storus, nesibaigiančia grandine susijusius politikus, kurių nosis, keista, dažnai būdavo sulaužyta. Būtent tokie yra ir vogonai,“ – sakė produkcijos dizaineris Jamie‘is Courtieras.
Jis nusprendė vogonus sukurti ne kompiuterių pagalba, o padaryti tikras lėles. Tai buvo kiek didesnės nei 2 metrų aukščio lėlės, apvilktos specialiai sukurtais kostiumais. Šiuos kostiumus dėvėję aktoriai konsultavosi su profesionaliais choreografais, kad išmoktų, kaip juda gremėzdiški ir seni vogonai.
Milžiniškose vogonų galvose inžinieriai įtaisė daugybę mechanizmų, kuriais buvo valdoma galva ir kuriamos veido išraiškos. „Turėjome fantastišką inžinierių komandą, kuri kiekvieno vogono galvoje įtaisė neįtikėtinų mechanizmų kompleksą. Kai kurie varikliai buvo itin ploni. Prisiliesdami prie odos, jie sukurdavo pačias įvairiausias veido emocijas. Vogonų galvas kontroliavome valdymo pultu, kuriame buvo daugiau mygtukų nei mobiliajame telefone. Laimei, turėjome profesionalų, kurie tuos mygtukus maigė lyg grotų muzikos instrumentais. Vogono veide jie mokėjo išgauti neįtikėtinų išraiškų,“ – susižavėjęs pasakojo produkcijos dizaineris.
7.6
60%
72
