Kinas apie kiną

Lapkričio 19 – 25 d. “Skalvijos” kino centre bus rodomi filmai, kurių tema – kinas, filmo kūrimas, kino žmonės, gyvenimas kino aikštelėje. Nė vienas menas neskiria tiek daug dėmesio sau ir savo mitologijai kaip kad kinas. “Filmą filme” kuriantys režisieriai dažnai pasuka viena iš dviejų krypčių – arba mitine, arba kritine. Pirmosios krypties filmuose kinas ir jo kūrimas yra neišsenkančio susižavėjimo šaltinis, antroji kryptis pabrėžia kūrybinį nerimą ir ieškojimus, su kūryba susijusias moralines problemas. Kartu su “Lietuvos kinu” parengtame “Skalvijos” cikle bus rodomi abiejų krypčių filmai, sukurti Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir JAV. Į mitinius siužetus atsigręžia filmai apie kino atsiradimą, ištakas ar pirmąsias kino žvaigždes (Nikitos Michalkovo “Meilės vergė”, brolių Taviani “Labas rytas, Babilone” ir kt.). Prie šios krypties taip pat galima priskirti nostalgiškas istorijas apie laikus, kai kinas buvo vienintelė paprastų žmonių pramoga, o vieta, kurioje jie rodomi, atrodė magiška. Būtent toks yra “Oskaru” geriausiam 1989 m. užsienio filmui apdovanotas italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas “Naujasis “Paradiso” kino teatras” (“Nuovo Cinema Paradiso”, 1989).Persmelktas meilės kinui filmas apie berniuką, jo draugą – kino mechaniką ir filmus cenzūruojantį mažo Sicilijos miestelio kunigą pakerėjo žiūrovus. Tornatore subtiliai perteikia 6-ojo dešimtmečio atmosferą, kai Italijos provincijos gyventojai apguldavo “nuodėmingus filmus” rodančius kino teatrus. Vis dėlto filmų, kuriuose kino patirtis, istorija yra tarsi iš naujo pervertinama ir analizuojama yra daugiau. Dažnai tai filmai – išpažintys, kupini autorefleksijos ir abejonių. Šių filmų režisieriai tarsi iš šalies stebi filmo gimimo procesą. Jie gana kritiškai vertina kiną, jo sugebėjimą paveikti filmo kūrime dalyvaujančių ar juos žiūrinčių žmonių gyvenimus.Vienas garsiausių šios krypties filmų – Federico Fellini “8 ½” (“Otto e mezzo”, Italija, 1963) - susieja sapną ir pasąmonę, autoironiją ir narcisizmą, kino kūrimą ir jo užuomazgas menininko fantazijose. Pagrindinis filmo herojus yra kūrybinės negalios ištiktas režisierius Gvidas (Marcello Mastroianni). Žiūrovo akyse iš Gvido kompleksų, baimių, sudėtingų santykių su moterimis, kritikais, prodiuseriais gimsta filmas. Nepaisant savo baimių, melo, menkumo, infantilizmo, Gvidas sukelia susižavėjimą ir pagarbą. Nereikia pamiršti, kad “8 ½” yra ir savo epochos, kai iš menininko buvo tikimąsi tiesos apie pasaulį, vaisius. Režisierių kulto laikais visi norėjo susitapatinti su “8 ½” herojumi. Mitų pasakotojas pats tapo mitu. Todėl pasipylė filmai, kurių herojai – taip pat krizę išgyvenantys kino režisieriai (Bobo Fosse “Visas tas džiazas”, Andrzejaus Wajdos ”Viskas parduodama”, Woody Alleno “Stardust Memories”). “8 ½” tapo subjektyvaus realizmo manifestu, nes neigė kino – tikrovės veidrodžio koncepciją, o Fellini provokavo žiūrovus kad ir tokiais pasisakymais: ” Aš manau, kad menininkas vizionierius yra didesnis realistas, nes liudija autentišką ir abejonių nekelinčią tikrovę, gimusią iš jo temperamento, neurozių, išsilavinimo, fantazijų ir vidinio chaoso”. Milanas Kundera yra pavadinęs Fellini “paskutiniuoju modernistinio meno gigantu”. Be abejo, postmodernistinių žaidimų Fellini fantazijoms ilgai nereikėjo laukti. Beje, Tornetore’s filmo herojams Fellini taip pat kuria “nuodėmingus filmus”. Fellini, regis, demaskuoja ir kino žmonių, ir kino iliuzijos menkumą. Tačiau jis neneigia ir totalinio kino mito, nes kinas ir jo žvaigždės jau seniai tapo neoficialia , ypač amerikiečių, religija. Tuo keliu eina ir Woody Allenas filme “Purpurinė Kairo rožė” (“The Purple Rose of Cairo”, JAV, 1985). Jo herojė – padavėja Cecilija - 3 –iojo dešimtmečio Didžiosios depresijos laikais nuo pilko gyvenimo ir melagio vyro bėga į kino teatrą – fantazijos pasaulį. Mėgstamiausia Cecilijos žvaigždė Tomas Baksteris tikrąja to žodžio prasme nužengia pas ją iš ekrano. Tomas nuoširdus, naivus ir visiškai nepažįsta gyvenimo. Jis pamilsta Ceciliją. Tačiau Tomo pabėgimas sukelia sumaištį Holivude. Jį vaidinęs aktorius žiauriai pasinaudoja herojės patiklumu, kad filmas vėl grįžtų į savo vėžes. Tačiau nepaisant visko, Cecilija vėl sėdi į kino teatre, kad pasinertų į iliuzijų pasaulį. Filmai tiesiog padeda jai išgyventi, paverčia gyvenimą pakeliamu. Tačiau Allenas tvirtina priešingai: “Cecilijai filmai yra narkotikas.” Taip jis sugrįžta prie dar vienos “kino apie kiną” temos – Holivudo galybės. Sukurtas ne vienas filmas, rodantis, kaip funkcionuoja ši mašina, traiškanti viską ir visus, kas pasitaiko jos kelyje. Karelo Reiszo filmas “Prancūzų leitenanto moteris” (“The French Lieutenant’s Woman”, D. Britanija, 1981) sukurtas pagal Johno Fowleso romaną. Filme paraleliai pasakojamos dvi meilės istorijos: Viktorijos laikų džentelmeno ir paprastos guvernantės bei filme juos vaidinančių aktorių (“dvigubus” vaidmenis meistriškai sukūrė Meryl Streep ir Jeremy Ironsas). Paradoksas, bet socialiai XIX a. nepriimtina meilės istorija baigiasi laimingiau, nei XX a. seksualinės revoliucijos laikų meilužių istorija. Filmas liudija vieno įdomiausių ir gal labiausiai neįvertintų britų režisierių meistriškumą: stilingas XIX a. peizažų grožis, romantiški nenugalimų savo laiko sąlygiškumų atskirtų herojų jausmai supriešinami su filmavimo aikštelės kasdienybe ir nesugebėjimu pasirinkti. Už “geležinės uždangos” taip pat buvo kuriami filmai apie kiną. Jie leido kūrėjams tobulai pasinaudoti Ezopo kalba, nes kino sąlygiškumas tarsi antrino “socialistinės” tikrovės sąlygiškumui. Būtent tai leido išryškinti menininko ir valdžios, melo ir tiesos, pasirinkimo ir manipuliavimo konfliktus. 1970 m. sukurtas rusų režisieriaus Glebo Panfilovo filmas “Pradžia” (“Načalo”) iš pirmo žvilgsnio pasakoja buitišką istoriją apie paprastą merginą Pašą Stroganovą, kuri dirba mažo miestelio fabrike, o laisvalaikiu vaidina mėgėjų teatre. Ją pastebi ir pakviečia filmuotis apie Žaną D’Ark filmą kuriantis režisierius (šį vaidmenį sukūrė garsus scenaristas Jurijus Klepikovas). Filmavimas tampa ne tik Pašos išbandymu. Režisierius ir pagrindinį vaidmenį kūrusi aktorė Ina Čiurikovą rodo ir meilės išbandymą, ir kūrybinių galių atsivėrimą, ir neįtikėtiną herojės metamorfozę, suvokus, kaip svarbu apginti savo žmogiškąjį orumą. Žmogaus orumas, sunkus pasirinkimas tarp gėrio ir blogio visada buvo lenkų kūrėjų kartos, kūrusios “moralinio nerimo kiną”, tema. Pasirinkimo tema dominuoja Agnieszkos Holland, Pawelo Kędzierskio ir Jerzy Domaradzkio filme “Kino bandymai” (“Zdjęcia probne”, 1976). Filmo herojai – jauni aktoriais norintys tapti provincialai, atsidūrę filmavimo aikštelėje. Anką ir Pavelą suartina bendras darbas ir praeityje patirti nusivylimai. Tačiau po kartu praleistos nakties filmavimo aikštelėje Anka improvizuoja intymius Pavelo prisipažinimus. Viskas parduodama, tačiau Pavelas nenori parduoti to, kas jo gyvenime buvo skaudu ir tikra. Šiame filme kartu su jaunais aktoriais pasirodo ir kino pasaulio įžymybės - režisierius Andrzejus Wajda, aktorius Danielis Olbrychskis, dramaturgas Januszas Glowackis ir pati Agnieszka Holland. Kinas ir mirtis – dažnai neatskiriami. Regis, Jeanas Cocteau yra pasakęs, kad “kinas fiksuoja dirbančią mirtį”. Savo paskutiniame filme “Balsas” (“Golos”, Rusija, 1982), kuris dabar skamba kaip testamentas, režisierius Ilja Averbachas pasakoja apie mirusią kino aktorę. Jos portretas kuriamas iš kitų žmonių, su kuriais ji nuolat susitikinėjo filmavimo aikštelėje, kino studijoje, garsindama filmus, prisiminimų. Scenaristė Natalija Riazanceva rašė : ”Liudininkų atmintyje paskutinės dienos kino studijoje, pati filmo herojė išliks ne mėlynakė aktoriukė, kurią kadaise kažkas filmavo dėl jos išorės, o asmenybė, vaidmuo – ne tas, kurį jį įgarsina , o gyvenimo vaidmuo. Ji liks ją pažinojusių gyvenime. Ji paliks prisiminimus: štai tokia ji buvo, kai supykdavo, tokia, kai nekantraudavo, kai įsižeisdavo, kai atleisdavo, kai džiaugėsi ar rašė kilnius raštelius. Ji paliks visą gyvenimą – trumpą paskutinės dienos novelę”. Jautrus stebėtojas Ilja Averbachas žinojo, kad kino pasaulis apnuogina elgesį ir jausmus, juk neatsitiktinai filmą apie mirtį jis “apgyvendina” kino studijos teritorijoje. Kinas nuolat maitinasi iliuzijomis ir fantazijomis, kalba apie save, tarsi siekdamas rasti stabilų pagrindą. Tas pagrindas jam padeda kurti legendas ir mitus. Žvelgdamas į save, jis dar labiau tiki savo pašaukimu.