„Klystkeliai“ – filmas, sugrąžinantis į gyvenimą

Ką gero atrado kritikai, negailintys pagyrų juostai „Klystkeliai“, kurioje nėra pirmo ryškumo žvaigždžių, specialiųjų efektų ar bent įspūdingų triukų?

Tačiau „Auksinis gaublys“ už geriausią komediją ir adaptuotą scenarijų bei „Oskaro“ nominacija geriausio filmo kategorijoje priverčia atkreipti dėmesį. Alexander Payne, kuris pats su kolega pagal knygą adaptavo scenarijų, griežtai kontroliavo aktorių atranką ir režisavo patį filmą, atrodo kaip autsaideris. Tačiau Holivudo sistemą ignoravęs ir savo darbu besimėgaujantis režisierius žinojo, ką daro.

„Klystkeliai“ tapo vienu iš tų retų, susimąstyti verčiančių, suaugusiųjų auditorijai skirtų filmų, kokie šiandien retai pastatomi Holivde.

„Tai juosta, kuri mus sugrąžina atgal į realybę, kur kinas tampa mūsų bendruomenės veidrodžiu. Manau, kad mums reikia filmo, kuriame išryškėja visuomenėje toks įprastas melas,“ – mano režisierius.

Dėl šios priežasties jis nepabijojo pagrindiniams vaidmenims rinktis aktorius T. Hadeną Churchą, V. Madsen, P. Giamatti ir S. Oh. Jų nežinomumas dar labiau priartino „Klystkelius“ prie realybės, kurioje žiūrovas mato eilinius žmones, o ne nepasiekiamas žvaigždes.

Pasak kritikų, „Klystkeliai“ simbolizuoja naują filmų kryptį. Tai melancholiška istorija apie skyrybas ir kūrybinę krizę išgyvenantį rašytoją Mailsą ir jo besiruošiantį vesti draugą Džeką. Išvykę į kelionę po vynuogynus, jie pernelg pasineria į viengungiškus malonumus, kurie neišvengiamai pakeičia gyvenimą. Švelnus, šviesus ir dažnai labai juokingas filmas, žiūrovo širdyje paliekantis šiltus jausmus, atrado savo žiūrovą. Tuo ypač džiaugiasi režisierius. „Mano filme nėra įnirtingų susišaudymų, kvapą gniaužiančių lenktynių ar A lygio žvaigždžių, tačiau jis vis tiek sugeba uždirbi pinigus,“ – džiaugėsi A. Payne.