Kristinos Inčiūraitės videoprograma “Scenos 2002 – 2005”

Spalio 6 d. 20 val. “Skalvijos” kino centre (A. Goštauto g. 2/15, Vilnius) bus parodyta Kristinos Inčiūraitės videoprograma “Scenos 2002 – 2005”.

Videoprogramoje demonstruojamos ištuštėjusios, nykstančios viešos erdvės, kurios kadaise buvo populiarios. Tai įvairios scenos, kuriose pasigirsta šiandien gyvenančių moterų balsai, sujudinantys statiškus vaizdus, pripildantys juos gyvybės.

Keturiasdešimties minučių programą sudaro videofilmai, sukurti nuo 2002 iki 2005 metų: Repeticija, 2002; Senmergės, 2003; Laisvalaikis, 2003; Tvarka, 2004; Uždarymas, 2004; Žlugimas, 2005; Ugnis, 2005.

Videofilme “Repeticija” (2002, video, 9 min.) rodoma tuščia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena, pripildyta garsų. Lyg iš užkulisių sklindantis „Liepaičių“ choro dainavimas primena ankstesnius laikus, kada šis merginų choras Lietuvoje buvo itin populiarus. Šiandien tebegyvuojantis choras intensyviai koncertuoja, tačiau koncertinių pasirodymų industrija, skirtingai nei anksčiau, yra išsiplėtusi ir išsklaidžiusi išskirtinį dėmesį „Liepaitėms“. Repeticijos pertraukos metu užfiksuotas jaunųjų chorisčių pokalbis apie nesaugią meilę bei didesnį gimstamumą tarytum atskleidžia intuityvų reprodukcijos troškimą. Apskritai, patys balso organai gali būti metaforiškai asocijuojami su moterišku reprodukavimo „įrankiu“ (Wayne Koestenbaum).

Kitas videofilmo akcentas — po pertraukos prasidėjusi repeticija, vadovaujama griežtos chorvedės. Jos skatinimas siekti kuo geresnės dainavimo kokybės metaforiškai galėtų būti suvoktas kaip pastanga merginas nepriekaištingai paruošti brandai, moteriškumui.

Kito videofilmo “Laisvalaikis” (2003, video, 5 min.) veiksmas - Visagine, jauniausiame Lietuvos mieste, kuris pradėtas statyti 1975 metais Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams.

Repetuojančio jaunimo choro dainų skambesys paskinda po tuščią Visagino kultūros namų sceną. Dainos žodžiai primena iš sovietmečio likusį desperatišką, tvirtą tikėjimą ateitimi: „Mes linkim laimės jums, laimės šiam pasauly dideliam“. Šiandien Visagine daina nebeskamba taip pozityviai. Kadangi artimiausioje ateityje planuojama uždaryti atominę elektrinę, miestas tikriausiai ištuštės taip pat greitai, kaip kažkada buvo užpildytas. Tuščia scena tarsi šmėkščiojančios ateities vaizdinys.

Greta šio pagrindinio akcento videofilme girdimi mieste gyvenančių rusių balsai, įsiterpiantys į jaunų choristų atliekamą dainą. Jos liūdnai kalba apie ribotas savo laisvalaikio galimybes, apie moterų klubų stoką, tačiau Visagino gyventojos daro viską, kad gerai atrodytų. Žmonės, kurie aplanko miestą, mano, kad čia moterys yra gražios.

“Senmergės” (2003, video, 4 min.) buvo filmuojamos Vilniaus specialiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, kuriuose gyvena ir mokosi elgesio problemų turinčios paauglės. Mūrinė globos namų teritorijos tvora, už kurios matosi apleista, lėtai restauruojama cerkvė, slepia vidinį kolonijos gyvenimo ritmą — merginų kasdieninį džiaugsmą ir liūdesį.

Mokslo metų pabaigos proga merginos atliko vaidinimą, kurio linksmiausia dalis buvo skirta „senmergių“ pasirodymui. Paties pasirodymo filme nematyti — jis pateiktas pasitelkus tik keletą detalių: nekokybišką lietuviškos estradinės dainos apie meilę įrašą, „senmergių“ vaidinimo ketureilį, slaviškai apsirengusios, į bobutę panašios jaunos „senmergės“ nugarą. Nepaisant merginų ketinimų pajuokauti „senmergių“ tema, šie fragmentai byloja apie šių paauglių socialinę izoliaciją.

Videofilme “Tvarka” (2004, video, 6 min. ) galima išgirsti dviejų jaunų policininkių pasakojimą apie jų darbą Vilniaus viešojoje policijoje. Nepriekaištingo fizinio ir psichologinio pasirengimo reikalaujanti profesija nėra lengva — policininkės jautriai prabyla apie savo darbo patirtį — šaudymo pamokos itin retos, o moteriškumas bei jaunas policininkių amžius kartais trukdo darbui.

Policininkių pasakojimą lydi nerimastingai besiblaškančios kalės ir ištuštėjusios šaudyklos vaizdai. Ši vizuali medžiaga padeda atskleisti policininkių būsenas. Finalinė šaudyklos scena primena ištuštėjusią teatro sceną, kurioje buvo vaidinamas gyvenimo spektaklis — tai aliuzija į moterų policininkių minorines nuotaikas — nuovargį ir liūdesį, kuris kartais apima po sunkios darbo dienos.

Videofilmas “Uždarymas” (2004, video, 6 min.) – apie „Gintaro“ viešbutį, kuris buvo uždarytas 2002 metais. Kažkada tai buvo vienas prabangiausių viešbučių Vilniuje, turėjęs didžiulį populiarų restoraną. Šis tarybinių laikų viešbutis dabar renovuotas, pakeistas jo pavadinimas. Dingo senoji viešbučio aura. Visa, kas dar liko nepakeista, — „Gintaro“ užrašo kontūrai ant namo stogo bei manieringai dekoruota restorano pasirodymų scena. Šie „Gintaro“ viešbučio atributai įamžinti videofilme, kuris panardintas į nostalgiškus prisiminimus — blykčioja vidun kviečiantis nebeveikiančio viešbučio užrašas, tuščioje restorano salėje groja muzika, skambėjusi viešbučio uždarymo proga surengtame pasirodyme. O muzikinės grupės „Bobų vasara“ narė bei restorano barmenė dalijasi prisiminimais apie uždarymo vakarėlį, kuris užmarštin nusinešė prabangą bei šurmulį.

Videofilmas “Žlugimas” (2005, video, 4 min.) prasideda trumpu pasakojimu apie „Ozo“ videoteką. Jos darbuotoja pasakoja apie seniausią videoteką Lietuvoje, minėdama blogėjančią vaizdajuosčių kokybę. Archyvas naujomis vaizdajuostėmis nepasipildo, tad jam pranašaujama tokia pat liūdna ateitis kaip ir „Ozo“ kino salei, kuri seniau garsėjo savo populiarumu. Videotekos darbuotojai pasakojant parodytą archyvo fragmentą keičia tuščias „Ozo“ kino salės vaizdas. Kino salė ir videoteka susijusios, kadangi kino salės programoje naudojama videotekos archyvinė medžiaga. „Ozo“ kino salė vis dar funkcionuoja, tačiau kaimynystėje esanti „Siemens“ arena bei kiti Vilniaus mieste naujai pastatyti didžiuliai kino teatrai užgožia šią nedidelę kino salę.

Į videofilmą įterpti iš videotekos išsinuomoto nekokybiško, rusiškai įgarsinto filmo „Romos imperijos žlugimas“ pagrindinės herojės (Sophia Loren) monologo fragmentai brėžia paralelę tarp Romos imperijos griūties bei senosios Lietuvos kino teatrų imperijos saulėlydžio.

Ištuštėjusi Šiaulių parko vasaros estrada užfiksuota videofilme “Ugnis” (2005, video, 5 min. 30 sek.). Anksčiau šią vietą mėgo jaunimas. Tačiau laikui bėgant čia vyksta vis mažiau ir mažiau renginių. Kalbinamos Šiaulių moksleivės, kurios gana pesimistiškai vertina kultūrines iniciatyvas mieste, kalba apie snaudžiantį miesto gyvenimą. Jų liūdnokas mintis pertraukia triukšmas iš ugniagesių šventei skirto koncerto, kasmet vykstančio Šiaulių parko vasaros estradoje. Anot šiauliečių, šis koncertas bene vienintelis likęs populiarus miesto renginys po atviru dangumi. Tačiau koks uždegantis jis bebūtų, miestiečiams to nepakanka.

Prieš videofilmų peržiūrą bus pristatytas nedidelis katalogas, skirtas videoprogramos Scenos 2002-2005 apžvalgai.

Kristina Inčiūraitė (g. 1974 Šiauliuose) gyvena ir dirba Vilniuje. Menininkė daugiausia dirba video srityje. Ji aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno projektuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: šias metais savo kūrybą menininkė pristatė IX Baltijos tarptautinio meno trienalėje ŠMC Vilniuje, Schleicher+Lange galerijoje Paryžiuje ir Antje Wachs galerijoje Berlyne, praeitais metais Kristina Inčiūraitė pristatė personalines parodas IASPIS galerijoje Stokholme ir IBID Projects galerijoje Vilniuje, nuo 1999 metų dalyvauja daugelyje grupinių parodų tokiose meno institucijose kaip Moderna Museet Stokholme, Miuncheno Kunstverein, Chapter meno galerija Kardife, Rooseum Malmėje ir kt.