Žiūrėdami jauno ir tik pradedančio kurti režisieriaus A.Žygavičiaus filmą „Ligoninė“ nesitikėkite išvysti kadrų, kuriuose bus įamžintas baltas sterilumas, skubėjimas gelbėti gyvybes ir visa, kas mums primena tokio pobūdžio įstaigas. Apleistame ir savo paskirtį praradusiame pastate jau seniai niekas nesuteikia galimybės išgyventi ar išvysti šį pasaulį pirmą kartą. Aplinkoje, kurioje sienos įsismelkusios gyvybe ir mirtimi, arba tiesiog gyvenimu, trys ypatingų profesijų atstovai susėdę bandys diskutuoti apie kiekvienam žmogui dažnai iškylančius klausimus, kurie verčia stabtelėti ir susimąstyti. Skirtingi požiūriai ir nuomonės, išsakytos diskusijos metu, ore pinsis su mums anapus ekrano neužuodžiamais tabako dūmais ir kavos aromatu.
Trys filmo herojai, tai gerai žinomos asmenybės. Valentinas Masalskis - aktorius, gebantis persikūnyti į bet ką, ir net atrasti savyje dalelę kiekvieno iš mūsų. Albinas Galinis – istorikas, filosofas ir literatas, žmogus, kuris galbūt dažniau ieško atsakymų praeityje, nei kiti. Brolis Pijus – teologas, randantis visus atsakymus Knygų Knygoje. Šiuos žmones kelioms valandoms suvienijo laikas, vieta ir – svarbiausia – režisieriaus sumanymas. Filmas - tai nenutrūkstamas herojų pokalbis, į kurį kartais įpinami kadrai, kuriuose jie pristatomi ir atskleidžiami savo profesinėje aplinkoje.
Pamirškite visas baimes. Tegu kino salės kėdės jums tampa operacinės stalu, ant kurio atsigulus nereikės užmerkti akių, o priešingai, geriau plačiai atsimerkite ir leiskites būti operuojami jau minėtų žmonių išminties ir įžvalgumo. Galbūt išgirstos mintys „Ligoninėjė“ jums suteiks galimybę, kaip ir tikroje ligoninėje, išgyventi ir pasveikti.
Recenzijos autorė kompozitorė - muzikologė Justina Šikšnelytė
"Igniron Cinema" informacija
86%
7.6
72
