Kūrybinės kino stovyklos „Skalvijoje“ jau tapo populiarios

Rugpjūčio 21–26 d. „Skalvijos“ kino centre vyko moksleivių kūrybinė kino stovykla, šįkart skirta vaidybiniam kinui. Užsiėmimams vadovavo kino režisierius Gytis Lukšas ir aktorius Valentinas Masalskis.

20 vyresnių klasių moksleivių visą savaitę bendravo ir kūrybiškai bendradarbiavo su patyrusiais Lietuvos kino meistrais, klausėsi paskaitų apie kiną, žiūrėjo filmus ir patys mėgino kurti trumpus 5 minučių vaidybinius filmukus. Šeštadienį, rugpjūčio 26 dieną, įvyko 4 „Skalvijoje“ pagamintų filmukų: „LIGUŠKA NATURALIS“, „MERGINA, STOVINTI PRIE LANGO“, „RUDENĮ“ ir „SVETIMAS PLAUKAS“ premjeros.

Pateikiame abiejų stovyklos vadovų užrašytas mintis.

Kino režisierius Gytis LUKŠAS

Šešias dienas aš ir Valentinas Masalskis bendravome su dvidešimčia vyresniųjų klasių moksleivių. (17 merginų ir trys vaikinai – tokia proporcija jau nebestebina. Mergaičių, moterų kultūros lauke visada daugiau. Matyt, jos dvasiškai aktyvesnės, greičiau subręsta.)

Aptarinėjant pasiūlytą užsiėmimų planą,iš karto paaiškėjo skirtingi mudviejų su Valentinu požiūriai į tai, ką daryti esame pakviesti. Kitaip ir būti negalėjo. Prisimenu beveik dvidešimties metų trukmės mudviejų kūrybinio bendravimo istoriją. Rimtai suabejojau, ar gerai bus vaikams tokia priešprieša, ar nepaversime užsiėmimų tarpusavio ginčais, savotiškom varžytuvėm.

Dar smagiau, kad vaikams, jų pačių vertinimu, tas mūsų „kitoniškumas“ buvo įdomus ir naudingas. Rimtai susirūpinau, ką ir kaip turėčiau jiems pasakyti apie kiną, kad sudominčiau, „užkrėsčiau“ juo. Išmokyti per kelias dienas neįmanoma.Versti juos pataikauti man, pamėgti „mano“ kiną neketinau. Neteisinga būtų ir pernelyg kištis į jų bandymus, pačiam viską už juos daryti.

Džiaugiausi, kad tie dvidešimt nusprendė vieną vasaros savaitę paskirti kinui. Gerbiau juos už tai ir nenorėjau nuvilti. Kuo galėjau jiems būti? Tik vedliu su patirties žvake rankoje. Tos žvakės šviesa reikalinga ir man,kad pamatyčiau kiekvieno iš jų savitumą. Mano užduotis aiški: turiu padėti jiems tą savitumą atskleisti, padėti pasakyti nors vieną sakinį kino kalba. Sakinys – tai trijų minučių filmukas, kuris turi atsirasti šeštąją dieną. (Tiksliau – keturi filmukai. Buvo dvi temos, dvidešimt scenarijų, iš kurių atrinkome keturis.) Mano pasiūlyta tema – senas japoniškas haiku:

Rudens lietus migloj. Ne, ne pas mane, pas kaimyną skėtis nušlamėjo.

(Koks prastas vertimas, palyginus, kad ir su rusišku, bet ką padarysi.) Pasakiau jiems, kad tai tarsi filmo kodas, viskas čia yra: ir istorija, ir vaizdas, ir garsas. Darija ir Romas pasirinko haiku, o aš pasirinkau jų scenarijus. „Užuodžiau“ ten kino kvapą. Atrodo, neapsirikau. Kasdien po pora valandų šnekėjomės apie svarbiausius kino proceso etapus bei komponentus. Apie sielų istorijas ir emocijas. Apie vaizdą, judesį ir žodį. Apie garsą ir muziką. Apie aktorių teatre ir kine. Būtent šnekėjomės, nes norėjau sužadinti jų aktyvumą, norėjau nuoširdumo ir žaismės. Tai buvo abipusio pažinimo procesas. Negalėjau griežtai laikytis nustatytos dienotvarkės,nes vaikų klausimai, ar pasisakymai, versdavo improvizuoti. Kalbas apie teoriją apipynė kino istorija ir mano prisiminimai, muzika ir poezija, fotografija ir tapyba, psichologija ir Šventasis Raštas. Ž. Meljesas ir Eizenšteinas(jo „Montažas 1938“ bei „Vertikalusis montažas“), Č.Čaplinas ir Larsas von Trieras bei „Dogma“, Andriejus Tarkovskis ir Arsenijaus Tarkovskio eilės, Ennio Morricone ir Slava Ganelinas, Dziga Vertov ir Jonas Gricius, Marcello Mastroiani vaidyba ir Ruggiero Mastroiani montažas, Bergmanas – kino ir teatro režisierius ir Bergmanas – rašytojas, Leonardo da Vinci ir Breigelis, Žilio Delezo kino teorija „įvaizdis-judėjimas, įvaizdis-laikas“ ir A.Maceinos „Jobo drama“, – tik dalis to, apie ką šnekėjomės. Malonu buvo su jais bendrauti: jie protingi, aktyvūs, emocionalūs ir nuoširdūs. Pagaliau atėjo šeštoji diena. Žiūrėjome keturis filmukus. (Valentinas buvo pasiūlęs įdomią temą – „Svetimas“). Darbeliai maloniai nustebino. Nepaisant tematikos, erdvės ir laiko apribojimų, nepaisant klaidų, kurias patys nuoširdžiai įvardino, jie sugebėjo ištarti pirmuosius savus kino žodžius. Manau, stovyklėlės prasmė slypi ne vien tuose filmukuose (peržiūrėjau kelis kartus, aptikau mažyčių atradimų, dėl kurių ir profesionalui nebūtų gėda),o pačiame procese, mūsų bendroje maldoje kinui. Prasminga ši „Skalvijos“ veikla. Reikėtų visiems, kam rūpi mūsų kino ateitis, bendradarbiauti. Esu įsitikinęs, kad žinios apie kiną būtinos kiekvienam išprususiam žmogui. Pradėti reikia nuo mokyklos. Jei ten kalbama apie literatūrą, dailę, muziką, šokį, turi būti kalbama ir apie kiną.

Teatro ir kino aktorius bei režisierius Valentinas MASALSKIS

PEDAGOGAS – graikiškai „paidagogas“ – mokytojas, auklėtojas. PEDAGOGIJA – visuma priemonių ir metodų jaunajai kartai auklėti ir mokyti. PEDAGOGIKA – auklėjimo menas, terminas, kurį vartojo Platonas dar 400 m. prieš mūsų erą arba prieš Kristaus gimimą. Taip sakoma tarptautinių žodžių žodyne. Lyg ir viskas aišku. Bet aš sau šiandien galiu tik tiek pasakyti, kad nežinau, kas yra pedagogika. Taip kaip nežinau, kas yra meilė, Dievas, gyvenimas... Paslaptis, kurios bruožus, reikšmes, prasmes, žymes pabandysiu įvardint sau, dirbdamas su jaunais žmonėmis. Man atrodo, kad išauklėti, išmokyti kitą, galima tik pačiam mokantis. Svarbu kelti sau ir kitiems tuos pačius klausimus. Be atvangos.

Pedagogas, pirmiausia, turi įsisąmoninti, kad nėra pedagogikos, kaip ir nėra filosofijos. Yra tik pedagogikos ir filosofijos istorija. Visa tai, ką mes šiandien su jumis atrandame, rytoj bus istorija. Rytoj bus nauji horizontai. Rytoj bus naujos technologijos, rytoj bus nauji patyrimai, kurie sugrįš į pirminį klausimą: kas yra pedagogika?

Man lyg ir suprantama, kaip galima išmokyti žmogų pasidaryti stalą, nors ir čia mes susiduriame su patirties ir technologijų kaita, susiduriame su laiku, skoniu, mada, bet kaip išmokyti žmogų jausti? Jausti save. Todėl, pirmiausia, aš turėčiau juos išmokyti vaikščioti, amžinai vaikščioti su klausimu kodėl? Ne kaip? Bet kodėl? Kaip sukasi žemė? Mes galime atsakyti: ji sukasi apie savo ašį, po to – aplink saulę. Bet kodėl sukasi žemė? Čia jau ne mokslininkų, o meno žmogaus klausimas. Amžinas kodėl? Menininko variklis ir yra, kai į tai neatsakai.

Kodėl žmonės blogi? Kodėl jis piktas? Kodėl yra karai? Taip klausia vaikai. Taip klausia ir menininkai. Menas – tai amžinas klausimas kodėl? Tas klausimas kodėl padeda mums prisibelsti prie amžino egzistencinio klausimo: kodėl mes gyvename? Kodėl žmonės gimsta ir miršta?

Jei mokyčiau, tai daryčiau tokią tvarką:

Kino režisierius mokyčiau: * kaip kalbėti su vaizdu; * kaip montuoti kiną; * kaip mokytis iš kitų; * kaip „užmušti“ egoizmą.

Kino aktorius mokyčiau: * kaip aiškiai kalbėti; * kaip susikoncentruoti; * kaip valdyti mažąjį ir didįjį dėmesio ratą; * kaip tai, ką jauti, perduoti žiūrovui.

1. Menas ir informacija Informacija ir jos „perdirbimas“, „suvirškinimas“ ir „išmąstymas“ Menas ir saviraiška Novatoriškumas šiandien Protestas prieš laik?

Kartų klausimas. Ar yra kartos? Anot Fromo, menas – disciplina (regula), susikoncentravimas ir kantrybė. Susikoncentravimas ir patirtis. Susikoncentravimas ir tekstas, arba tema. 2. Menas ženklų kalba

Išmokti ženklus, juos dėlioti ir jungti Rezutatas ir idėja („kas yra varomoji jėga?“) Kolektyvinis darbas: jungtis. Tarnystė idėjai Visi tarnauja idėjos realizavimui. Visi verti pagarbos, kurie reikalauja iš savęs, ne iš kito. Tiesos daugiamatiškumas Tiesos plokštuma Tiesa kaip kaukė Tiesa kaip informacija Tiesos veidai Griežtas rezultatas Rezultatas ir tikslas Seno ir naujo paieška (naują lengva rasti. Tai nereikalauja laiko. Seną rasti sunku.) Spontaniška harmonija Gamta mus žavi, jaudina dėl to, kad, anot kiniečių, yra „spontaniška harmonija“. Kaip pasiekti, kad mūsų kūryba sukurtu „spontaniškos harmonijos“ iliuziją? Nyčė: „Nėra faktų. Yra tik interpretacijos“. 3. Tekstas. Teksto „tekstilė“ Tekstas kaip kryžius: Horizontalė – nuotykis, istorijos pasakojimas: pradžia, kulminacija, išrišimas. Emocinis horizontalumas. Istorija kaip namo statymas. Pamatai, sienos, stogas. Vertikalė: -–„Ką aš noriu pasakyti“. Slepiamas jausmas. Publika mato negatyvą, pozityvą pasidaro pati. Ruso – „į gamtą“. Sustokite, nes žūsite. Susikoncentravimas į artimą. Idealus istorijos pasakojimas Menas ir informacija (nuotykis nėra informacijos) 4. Nestabilumo fenomenas (abejonė, nepasitikėjimas, baimė)

Nestabilumo fenomenas mene ir gyvenime Nestabilumo fenomenas atlikėjo mene Nestabilumas verčia mane veikti, liepia man veikti Nestabilumas verčia susikaupti, susikoncentruoti Dialogo nestabilumas

Lietuvos kinematografininkų sąjungos informacija www.kinosajunga.lt